Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad po tiek metų vėl pamatysiu savo vidurinės mokyklos mokytoją – bet štai jis stovėjo priešais mane, šaukė mano vardu tarsi laikas būtų sustojęs.
Šis netikėtas susitikimas atvėrė kelią kažkam, ko niekada nebūčiau įsivaizdavusi.
Tais mokyklos laikais ponas Harperis buvo vienas tų mokytojų, kuriuos visi gerbia. Energingas, linksmas ir, atvirai sakant, labai patrauklus. 😊
Vis dar prisimenu, kaip jis pagyrė mano istorijos rašinio analizę ir pasiūlė pagalvoti apie teisės studijas. Sušlubavo mano šypsena, buvau nedrąsi – istoriją mėgau labiau nei matematiką.
Metai pralėkė. Palikau miestą ir pradėjau naują skyrių gyvenime. Kol vieną dieną, į sulaukusi 24 metų, grįžau ir išgirdau pažįstamą balsą, šaukiantį mane. Jis jau nebuvo „ponas Harperis“, o Leo.
Viskas pasikeitė – ir aš net nenutuokiau, kokį likimo vingį šis susitikimas man paruošė… 🤔
👉Daugiau – pačiame pirmame komentare 👇👇👇👇.
Juokėmės, kaip tarp mūsų dingo atstumas. Jis man sakė, kad vis dar moko – tik dabar anglų kalbos, ne istorijos.
Pasakojo apie savo mokytojo patirtis, o aš – apie savo gyvenimą ir neaiškią svajonę atidaryti savo verslą.
Mūsų pokalbiai netrukus tapo gilesni. Vieną vakarą kavinėje pašaipiai pasakiau, kad jis gal ir naudoja mane tiesiog pasiimti istorijos žinių. Jis tik šyptelėjo ir atsakė, kad turi ir kitų priežasčių būti šalia manęs.
Po metų po seną ąžuolu mano tėvų sode, apsupti švieselių ir juoko, susituokėme. Paprastai, taip, kaip norėjome.
Niekada nebūčiau galvojusi, kad mūsų meilės istorija taip pasisuks, bet tai atrodė visiškai natūralu, savaime suprantama.
Kai svečiai išėjo, likome dviese, jis įteikė dovaną. Aš iškart atpažinau savo rankraštį ant viršelio – tai buvo senasis mano svajonių dienoraštis, kurį rašiau istorijos pamokose apie savo ateitį.
Gaila, bet buvau jį pamiršusi, o jis jį išsaugojo – rado senoje dėžėje, kai keitė mokyklą.
Skaitydama paauglystės svajones aš susijaudinau. Dariau prielaidą, kad jos niekada neišsipildys. Bet jis padėjo ranką ant mano delno ir pasakė, kad tiki manimi ir bus šalia kiekviename žingsnyje.
Po kelių savaičių pagaliau ryžausi žengti link savo svajonės – atidaryti kavinę-knygyną. Kai kartu dažėme sienas, paklausiau jo, ar, jo nuomone, žmonės ateis. Jis šyptelėjo ir atsakė: „Taip, net eiles matysim – tik kad pasidžiaugtume šia erdve.“
Ir jis buvo teisus. Ši kavinė nėra tik verslas – ji tapo tikru mūsų miestelio gyvenimo centru, susitikimų ir įkvėpimo vieta.
Su Leo šalia kiekviena diena parašo naują mūsų istorijos skyrių. Kartu mes sukūrėme ne tik verslą, bet ir namus mūsų svajonėms – ir kitų žmonių svajonėms. Žinau – tai tik pradžia.
