Tiesiog truputį ramybės. Truputį oro. Nieko daugiau. Bet tai, ką pamačiau… sukrėtė mane daug labiau, nei galėjau įsivaizduoti.
Tą rytą man reikėjo tylos. Pabėgti nuo triukšmo, išnykti tarp medžių.
Be tikslo ėjau, supamas lapų šnibždėjimo. Ir staiga… medis. Nei didesnis, nei kiti. Bet jame buvo kažkas. Keistas magnetizmas. Nesvarios išmintis. Todėl, be jokio apmąstymo, pakėliau telefoną nufilmuoti jo siluetą rytinės rūko migloje.
🎥 Ir tada… viskas pasikeitė.😯
Už objektyvo drebėjimas. Mažas. Beveik nerealu. Pirmiausia pagalvojau, kad tai vėjas. Bet ne. Tai buvo kažkas kita.
Judesys. Atsiradimas.
Tai, ką pamačiau toliau, pranoko vaizduotę…
👉 Toliau skaitykite straipsnį pirmame komentare 👇👇👇👇.
Iš kamieno šešėlio praslydo figūra. Grakšti, tyli. Stirna. Ji pasirodė kaip vėjelis, kaip per brangus paslaptis, kad būtų šaukiama.
Ji mane pamatė, manau. Arba, tiksliau, ji mane užuodė. Tačiau nebėgo. Jos žvilgsnis susitiko su mano.
Dvi sekundes. Gal tris. Bet per tą trumpą akimirką buvo sena taika, pamirštas kalbėjimas tarp žmogaus ir laukinės gamtos.
Aš likau visiškai nekilnojamas. Ji taip pat. Tada švelniu ir sklandžiu judesiu ji pasisuko ir tyliai patraukė, lengva tarsi sapnas, kuriuo prisiliečiama aušros metu.😯
Ji susiliejo su aplinka, prasiskverbė pro lapiją tokiu pat tylumu, kaip ir atsirado. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi. Nebuvo nei baimės, nei euforijos. Tik gryna, tikra nuostaba.
Tą akimirką, užfiksuotą beveik atsitiktinai, manyje kažkas užsidegė iš naujo. Nuo tada žiūriu į gamtą naujomis akimis. Kiekvienas medis man atrodo gyvas.
Kiekvienas šnaresys – pažadas. Ir aš klausiu savęs, kiek stebuklų praeina nepastebėti, nes mes nespėjame sulėtinti, tikrai pažvelgti.
Aš tik sekmadienio vaikščiodamas. Bet tą dieną supratau: kartais galvoji, kad filmuosi paprastą medį… o iš tikrųjų gamta žiūri į tave.
🌲 Todėl kitą kartą eidami pro medį, neprasilenkite. Gal jis turi tau žinutę.
