Tai buvo mano gimtadienis, ir kaip kiekvienais metais, pabudau su keistu džiaugsmo ir tam tikros melancholijos jausmu. Nuo vaikystės šis diena man visada atnešdavo vilties spindulį, atsinaujinimo kvėpavimą.
Tai buvo diena, kai, apsupta savo šeimos, jaučiausi mylima ir supama. Tačiau šiandien viskas atrodė kitaip. Aš buvau viena.😔
Pasiėmiau didelę žvakę, kurią kruopščiai pasirinkau dekoravimui, mažą džiaugsmo prisilietimą šioje vienatvėje.
Balionai buvo pripūsti, girliandos su rūpesčiu išdėstytos. Pyragas, kurį aš pagaminau, laukė ant stalo, jo žvakės degė kaip tylus noras.
Aš užpūtiau žvakes su ta nostalgija, kuri man spaudė gerklę, tarsi, užpūsdama, atsisakyčiau metų meilės, metų bendro laimės. Bet nieko nenutiko. Noras liko pakabintas ore.
Ir tada pradėjo tekėti ašaros. Vienatvė mane užplūdo, sunki ir slėgianti, kaip drėgnas antklodė. Mano vaikai, mano artimieji, niekas nebuvo čia.😔
Tyla buvo sunkesnė nei bet kada, ji aidėjo kiekviename kambario kampelyje, primindama man, kad laikas praėjo per greitai.
Kur jie buvo, tie veidai, kurie kadaise mane supo su meile? Tie juokai, tie balsai? Kambarys atrodė tarsi man priekaištautų, kad buvau paskutinė, kuri užpūtė savo žvakes.
Aš buvau pasiruošusi atsistoti ir nueiti į savo kambarį, pasiklysti šioje dienoje, kurios nebepajėgiau suprasti. Bet staiga išgirdau garsą prie durų. Lengvas smūgis, po kurio sekė dar vienas, ir paskutinis. Aš sustingau.
Lėtai nuėjau prie durų, mano žingsniai buvo sunkūs, dvejojantys.
Kas tai galėjo būti? 😯 Aš turėjau abejonių. Atidaryti duris ar ne? Kas galėtų būti prie mano durų tokiu laiku? 😯
👉 Daugiau skaitykite straipsnį pirmame komentare 👇👇👇👇.
Aš lėtai atidariau duris, ir priešais mane stovėjo maža grupė žmonių, besišypsančių, su balionais ir gėlėmis rankose.
Mano vaikai, mano anūkai, visi buvo čia, juokdamiesi ir šnabždėdami tarpusavyje, tarsi jie būtų susitarę, kad mane nustebintų.
Jų veidai spindėjo meile ir bendradarbiavimu, ir iškart mano širdis šoktelėjo.
„Su gimtadieniu, mama!“ – sušuko vienas iš jų, tuo tarpu kitas man įteikė gėlių puokštę. Aš iš pradžių nesupratau.
Nustebimas paliko mane be žodžių. Kambarys, kuris dar prieš kelias minutes atrodė toks tuščias, staiga buvo pripildytas juoko ir šilumos.
Aš nemačiau jų žinučių, nematčiau jų pastangų organizuoti šią staigmeną slapčia. Per akimirką vienatvė išnyko, nunešta tų, kurie man buvo brangūs.
