– Ši lėlė, kuri rėkia, pradeda mane erzinti – ši frazė nuolat skamba mano ausyse…😔
Aš ištekėjau iš meilės. Dvejus metus Johnas ir aš gyvenome gražią istoriją: romantiški pasivaikščiojimai, švelnios pažadai, ateities planai.
Kai jis pasiūlė kuriam laikui apsigyventi pas savo mamą, kad sutaupytume, aš be įtarimų sutikau. Ji mane svetingai priėmė, vadino „mano dukra“, šypsojosi ir vaišino kopūstų pyragu.
Bet labai greitai kaukė nukrito.
Ji kritikavo viską: mano maisto gaminimą, miego įpročius, darbą. Aš esu laisvai samdoma grafikos dizainerė ir dirbu iš namų. Bet jai atrodė, kad aš visą dieną nieko neveikiu. 😲
Johnas liko neutralus. Sakė, kad ji galiausiai mane priims. Aš stengiausi išlikti stipri ir vengiau konfliktų. Kai pastojau, tikėjausi pokyčių. Bet tai buvo klaida.
Ji apkaltino: „Tu specialiai taip padarei, kad jį pririštum.“ 😲
Kai gimė mano dukra, ji net neatėjo į ligoninę. Grįžusios namo, ji pradėjo rėkti dėl kiekvieno kūdikio verksmo: „Nutildykit tą lėlę!“
👉Bet blogiausia dar laukė… Toliau skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
Johnas vis dažniau dingdavo. Vėluodavo grįžti, nekreipė į mane dėmesio.
Sužinojau, kad jis bendrauja su vienos savo mamos draugės dukra – ta, kurią mama visada norėjo kaip anytą.
O aš tapau nematoma. Dar blogiau, ji ėmė mano tėvų man siųstus pinigus sakydama: „Gyveni čia? Moki.“
Aš viską kentėjau dėl savo dukros.
Kol vieną rudens naktį, pavargusi nuo kūdikio verksmo, ji mane išvarė. „Išeik. Tu ir tavo vaikas. Dabar.“ Basomis kojomis, pižama, kūdikis ant rankų, paskambinau geriausiai draugei. Jos namuose radau prieglobstį.
Kitą dieną pradėjau naują gyvenimą. Išsinuomojau mažą kambarėlį, vėl pradėjau dirbti nuotoliniu būdu. Tėvai man padėjo.
Pateikiau skyrybų prašymą. Johnas nieko nesakė.
Po metų, kai dukra ramiai žaidė, kažkas beldė į duris. Tai buvusi ji. Su žilais plaukais, nugarą palinkusi. Ji neturėjo kur eiti. Jos svajonė išsipildė: Johnas ištekėjo už „geros merginos“. O ją atmetė.
Ji pasakė: „Atsiprašau.“
Aš ją pažiūrėjau. Prisimenu tą šaltą naktį, savo šlapius pėdas, kūdikio riksmo aidą.
Atsakiau tyliai:
– Aš pagalvosiu.
Ir uždariau duris.
– Mama, kas tai buvo? – paklausė mano dukra.
Aš ją paglostžiau per plaukus.
– Kas nors, kam aš niekada nesu buvusi svarbi. Bet dabar ji žino, ką reiškia būti viena.
