Kai pirmą kartą pristatiau Aleksą savo tėvams, jie liko tylūs, mandagūs ir šypsojosi. Tačiau aiškiai mačiau nerimą tėčio akyse. Mama, nors stengėsi atrodyti rami, akivaizdžiai buvo įsitempusi. 😔
Aleksas judėjo vežimėliu, bet jo asmenybė buvo tvirta ir šilta. Jis lengvai užmegzdavo ryšius, priversdavo žmones jaustis patogiai. Vis dėlto jutau, kad mano tėvams tai buvo nauja, trikdanti situacija. 😔
Po jo išėjimo tvyrojo sunkus tylos momentas. Tada įvyko pokalbis – kurio niekada nepamiršiu.
— Ar tikrai esi tikra, kad jis – tas, su kuriuo nori praleisti visą gyvenimą? – tyliai paklausė mano tėtis. 😔
— Mes tiesiog nerimaujame dėl tavęs, – švelniai pasakė mama. – Tu esi jauna, graži… priešais tave visas gyvenimas.
Tačiau aš jau buvau apsisprendusi. Ir tai, kas įvyko vestuvių dieną… niekas nebūtų galėjęs numatyti.
👉 Tęsinį skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
Aleksą sutikau visiškai atsitiktinai konferencijoje, kurioje jis sakė motyvuojančią kalbą. Jo nuoširdumas, energija, vidinė šviesa… viskas jame mane palietė.
Prieš nelaimę jis buvo gimnastikos treneris ir universiteto dėstytojas. Nepaisydamas traumos, jis niekada nepasidavė: padėdavo paaugliams su negalia, palaikydavo žmones reabilitacijoje.
Aš įsimylėjau stiprų, protingą, rūpestingą vyrą. Ne tiesiog žmogų vežimėlyje.
Kai pranešiau tėvams, kad mes tuoksimės, jų reakcija buvo skaudi: tėtis tylėjo ir išėjo, o mama dvi dienas verkė užsidariusi kambaryje.
— Žmonės tavęs gailėsis, tavęs nesupras, – kartojo ji. – Tu nusipelnei „normalaus“ gyvenimo – su vaikais, kelionėmis, lengvumu…
Bet man tai nebuvo auka. Tai buvo gili meilė, aiškus pasirinkimas. Ir aš buvau pasiruošusi dėl jos kovoti.
Vestuvių pasiruošimas vyko lėtai. Kai kurie draugai mane palaikė, kiti laikėsi nuošaliai. Keli buvę kolegos nutraukė ryšius.
Aleksas išliko neįtikėtinai ramus. Tik jo kineziterapeutas ir vienas senas draugas žinojo, kaip sunkiai jis dirba, kad bent kelioms akimirkoms galėtų atsistoti.
Ir štai atėjo vestuvių diena. Su balta suknele ėjau link altoriaus, o svečiai žvelgė su pagarba – niekas nežinojo, kas tuoj įvyks.
Ir staiga… muzika dar grojo, kai Aleksas pakilo. Remdamasis lazdele, jis lėtai žengė keletą žingsnių link manęs. Mačiau, kaip emocijos jame kaupiasi.
Salėje įsivyravo visiška tyla. Tada kažkas pradėjo verkti.
— Norėjau tave pasitikti stovėdamas, – jis sušnabždėjo, kai priėjo arčiau. – Net jei tik trumpai.
Nusišypsojau jam, paėmiau jo ranką į savąją.
Tuo momentu mano tėvai suprato. Jie nebematė neįgaliojo vežimėlio, kliūčių. Jie matė meilę, stiprybę, pagarbą, kuri mus siejo. Suprato, kad mūsų istorija – ne iššūkis, o gilus įsipareigojimas, tikra partnerystė.
Šiandien, praėjus daugeliui metų, su Aleksu esame laimingi. Mūsų namai pilni šilumos, planų, gyvenimo. O mano tėvai… jie nebegali įsivaizduoti mano gyvenimo be jo. Jie myli jį kaip sūnų. O aš – negalėčiau svajoti apie geresnį gyvenimo draugą. ❤️
