Visi jos laukė su balta suknele. Tačiau kai Ema įžengė į bažnyčią apsirengusi juodai, pasigirdo šnabždesiai — ir Lukas pajuto, kaip jam sustingo širdis.
Ema ir Lukas susipažino per bendrus draugus. Nuo pat pirmųjų pasimatymų tarp jų užsimezgė gilus ryšys.
Vos po kelių mėnesių Lukas jai pasipiršo, įsitikinęs, kad rado savo gyvenimo moterį. Ema su jauduliu sutiko, jos akys žibėjo džiaugsmu. Tačiau vestuvių dieną viskas apsivertė.
Kol Lukas nekantriai laukė, kada Ema pasirodys su balta suknele, ji įėjo… vilkėdama juodai.
👉Toliau skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
— Kodėl tu su juoda suknele? — sušnabždėjo jis sutrikęs.
— Tavo mama man viską pasakė, — atsakė Ema šaltu tonu.
— Ką tu nori tuo pasakyti?
— Ji sakė, kad tu mane apgavai su Klara ir kad ruošiesi mane palikti dėl jos. Ši suknelė — mūsų meilės laidotuvėms.
Lukas neteko žado.
— Ema, tai visiška netiesa! Klara tik draugė. Aš tavęs niekada neišdaviau.
— Tu meluoji, Lukai. Kaip visada.
— Mano mama nori mus išskirti, — bandė gintis jis.
— Reikalas ne tik neištikimybėje. Sužinojau ir kitą tavo paslaptį. Tu nuslėpei, kad jūsų šeima bankrutuoja. Tu nori mane vesti, kad išgelbėtum šeimos verslą, o ne iš meilės.
Lukas išbalo.
— Leisk man paaiškinti…
— Neverta, — pertraukė Ema. — Aš buvau kvaila, kad tavimi tikėjau.
Be jokio kito žodžio ji apsisuko ir išėjo iš bažnyčios, palikdama Luką sustingusį, sudaužyta širdimi. Draugai bandė jį paguosti, bet jis žinojo — jis viską prarado.
Keliais mėnesius Ema atsisakė bet kokio kontakto su Luku. Ji negalėjo jam atleisti. Galiausiai tai buvo Klara, kuri su ja pasikalbėjo.
— Ema, aš suprantu tavo skausmą, — pasakė ji. — Bet patikėk, tarp manęs ir Luko nieko nebuvo. Jis tave tikrai myli.
Ema nusuko žvilgsnį.
— Kaip aš galiu vėl juo pasitikėti?
— Bent jau leisk jam viską paaiškinti, — primygtinai paprašė Klara.
Po ilgų svarstymų Ema sutiko susitikti su Luku. Jie susitiko mažoje, jaukioje kavinukėje. Kai ji įėjo, Lukas pakėlė akis, pilnas vilties.
— Ačiū, kad atėjai, — tarė jis. — Noriu tau pasakyti tiesą.
— Klausausi, — atsakė ji santūriai.
— Aš tavęs niekada neišdaviau. Suklydau, kad nuslėpiau šeimos finansines problemas. Bijojau, kad pagalvosi, jog esu su tavimi dėl pinigų. Bet aš tave myliu, Ema. Nuoširdžiai.
Emos akys prisipildė ašarų.
— Nežinau, ar dar galiu tavimi tikėti…
— Prašau tik vieno — antro šanso. Noriu atkurti tai, ką turėjome.
Po tylos akimirkos ji atsiduso ir tyliai linktelėjo.
— Gerai… pabandykime.
Lukas ištiesė jai ranką. Ema ją paėmė — ir tame paprastame geste vėl nušvito gležna vilties kibirkštis.
