Jis stovėjo ant kelių prie to kapo, tyloje, kurią moka primesti tik kapinės. Baltos gėlės jo rankose lengvai drebėjo.
Ne dėl vėjo… o dėl visko, ko jis nesugebėjo pasakyti, nesugebėjo padaryti.
Moteris, kuri čia ilsėjosi, buvo Klara. Jie buvo susituokę keletą metų, bet gyvenimas, barniai, neužgijusios žaizdos… juos išskyrė. Jie išsiskyrė. Be pykčio, bet su daugybe neišsakytų žodžių. Jie nebebendravo jau seniai. Per ilgai.
Jis manė, kad ji sukūrė naują gyvenimą, kad ji buvo laiminga kažkur kitur. Jis nežinojo, kad ji nešiojosi paslaptį. Paslaptį, kurią išsaugojo iki pat pabaigos.
Tik tada, kai jam paskambino ir pakvietė į jos laidotuves, jis sužinojo tiesą…
👉 Tęsinys – pirmajame komentare 👇👇👇👇.
Jis sužinojo tiesą. Klara turėjo dukrą. Jų dukrą. 😯
Mažą būtybę, gimusią iš jų meilės tuo metu, kai viskas dar atrodė įmanoma. Ji niekada nedrįso jam to pasakyti. Iš baimės? Iš pykčio? Jis niekada to tikrai nesužinos. Bet ji paliko laišką ir paprašė sesers jį perduoti. Jame buvo parašyta:
„Neturėjau drąsos tau pasakyti, kad tapai tėvu. Jos vardas – Lila. Ji turi tavo akis. Rūpinkis ja, jei tik nori. Ji nusipelno pažinti savo tėčio meilę.“
Jis skaitė šiuos žodžius dešimtis kartų, sunkiu širdimi ir drebančiomis rankomis.
Kaip jis galėjo to nepastebėti? Kaip ji sugebėjo nešiotis tokį tylą tiek metų?
Prie jos kapo jis verkė ne tik Klaros. Jis verkė to žmogaus, kuriuo buvo – per aklas, per didžiuotis. Verkė tėvo, kuriuo taip ir netapo anksčiau.
Tačiau tą dieną, tarp viso skausmo, gimė pažadas. Pažadas atsigriebti už prarastą laiką, surasti Lilą, pasakyti jai, kad ji nėra viena. Kad ji turi tėtį. Kad jis čia. Dabar.
Ir kad, nepaisant visko… meilė neišėjo kartu su Klara. Ji vis dar gyva. Liloje.
