— Trinukai? Juokauji? Trys kūdikiai vienu metu? Tu nori sugriauti mano sūnaus gyvenimą?
Viskas prasidėjo nuo sprogimo. Aštrus balsas, drebantis iš baimės, bet pirmiausia – kupinas atmetimo.
Tą vakarą grįžau namo drebėdama. Ultragarsinio tyrimo vaizdai sukosi galvoje kaip svaiginanti muzika: trys širdies plakimai. Trys gyvybės. Trys stebuklai. 🥰
Kai švelniai pasakiau naujieną Maksui, tikėjausi, kad jis išsigąs. Bet vietoj to jis apkabino mane. Jo akys spindėjo.
— Trys kūdikiai iš karto… Tai stebuklas, Inna!
Aš pravirkau jo glėbyje. Po penkerių ilgų metų gydymų, laukimo, abejonių… gyvenimas mums padovanojo tris lobius vienu metu.
Tačiau vis dar buvo šešėlis – Margarita. Jo motina. Ji niekada manęs nepriėmė. Jos akyse aš buvau klaida – moteris, nesugebanti pagimdyti paveldėtojo. 😔
Kitą sekmadienį mes ją aplankėme. Uždėjusi ranką ant mano pilvo, ji paniekinamai nusišypsojo:
— Dar viena tavo dieta? Tu liksi nevaisinga, vargše mergaite…
Kai Maksas ramiai pasakė, kad laukiame trinukų, stojo tyla. Po to pasipylė pašaipos…
👉Likusią istorijos dalį skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
— Trys? Tai beprotybė!
— Tu nori pririšti mano sūnų prie gyvenimo, pilno vargų?
— Šie dirbtiniai kūdikiai niekada nebus normalūs!
Atsistojau, drebėdama… tada viskas aptemo.
Ligoninėje diagnozė buvo aiški: visiška ramybė. Stresas galėjo sugriauti viską. Maksas prisiekė mane saugoti – net nuo savo motinos.
Bet Margarita grįžo. Vėl. Su savo nuodais, savo abejonėmis:
— Tu tikrai tiki, kad jie tavo? Tave apgavo, mano sūnau!
Galiausiai Maksas sprogsta:
— Arba tu gerbi mano šeimą, arba daugiau jai nebepriklausai.
Jis trenkė durimis. Ir jos daugiau niekada neatsivėrė.
Mano nėštumas buvo sunkus, bet kūdikiai gimė. Du berniukai. Viena mergaitė. Sveiki. Apsupti didžiulės meilės.
Margarita niekada nebeatėjo. Ji atsisakė pripažinti „šias anomalijas“. Tačiau mūsų namuose nebuvo vietos nuoskaudoms. Tik meilei.
Vieną vakarą, sūpuodama vieną iš jų, aš sušnabždėjau:
— Net vienas būtų mane padaręs laiminga… Bet trys… gyvenimas išgydė visas mano žaizdas vienu sykiu.
Ir Maksas sušnabždėjo:
— Tai, ką mes turime… tai lobis. Niekas ir niekada to iš mūsų neatims.
