Šaltą lapkričio vakarą Ana ir Teo ėjo namo po vakarienės pas draugą. Po gatvės žibintais švelniai snigo, kai tylą nutraukė vaiko verksmas.
„Ar girdi?“ – paklausė Ana.
„Tai kūdikis“, – atsakė Teo, apsidairydamas.
Jie sekė garsu iki parko suoliuko. Po sena antklode verkė kūdikis. Ana švelniai jį paėmė į rankas.
„Vos mėnesio amžiaus… Kaip galima palikti tokį trapų padarą?“
Grįžę namo, jie pakeitė kūdikio sauskelnes, pamaitino ir nedelsdami paskambino socialinėms tarnyboms. Ana vos sulaikė ašaras: jie metų metus svajojo turėti vaiką.
Po trijų mėnesių, neturėdami jokių biologinių tėvų pėdsakų, Ana ir Teo galėjo įsivaikinti mažylę. Jie pavadino ją Lina… Bet po to jų laukė staigmena…
👉Visa kita skaitykite straipsnyje pirmame komentare 👇👇👇👇.
Metai bėgo, o Lina augo mylinčiuose namuose. Būdama 17 metų, ji baigė mokslus su pagyrimu ir svajojo tapti mokytoja. Po išleistuvių vakarėlyje pasibeldė į duris.
Teo atidarė. Į vidų įsiveržė du stulbinantys nepažįstamieji.
„Sveikinu su diplomu, mano mergaite!“ – sušuko moteris.
„Mes esame tavo tikrieji tėvai“, – pridūrė vyras.
Nuostabi Lina juos apklausė. Tada Anna papasakojo visą istoriją. Lina, sutrikusi, tvirtai atsakė:
„Palikote mane vieną ant suoliuko. Mano šeima čia.“
Vėliau, vedama noro suprasti savo kilmę, Lina susirado savo biologinę motiną. Ji gyveno skurde su trimis vaikais.
Vyriausiasis, Elias, santūrus paauglys, prisijungė prie Annos ir Teo. Palaikomas, jis įstojo į universitetą ir suklestėjo. Jis pamažu atrado pamirštas aistras, tokias kaip muzika ir skaitymas.
Anna padovanojo jam pirmąją gitarą, kurios jis niekada nepaliko. Savaitgaliais jie kartu iškylaudavo parke, kuriame buvo rasta Lina. Vieną dieną Elias nedrąsiai pareiškė:
„Prieš tave niekada nepažinojau tikros šeimos.“
Teo atsakė spindinčiomis akimis: „Dabar tu namie.“
Po motinos mirties Lina ir jos įtėviai priėmė du jauniausius: Liamą ir Mayą.
Šiuose mylinčiuose namuose jie galėjo išgyti nuo praeities. Suaugę jie atsidėjo padėti kitiems, tapdami psichologais.
