Nuo pat mažens visada jaučiau atstumą tarp manęs ir mano mamos, tarsi nematoma tuštuma. 😔 Buvo sunkūs tylėjimai, išvengiami žvilgsniai 👀, judesiai, kurie atrodė, kad matuoja kiekvieną sąveiką. 🤐 Tik daug vėliau supratau, kad šis atstumas nebuvo tiesiog abejingumas… bet kažkas daug giliau. 💔⬇⬇⬇⬇⬇
Ne todėl, kad ji manęs nemylėjo, bet todėl, kad… aš pernelyg priminėdavau jam. Mano tėvui.
Tas pats žvilgsnis. Tas pats vaikščiojimo būdas, antakių susiraukimas, tylėjimas. Aš buvau jai gyvas įvaizdis to, kas ją sužeidė. 😞
Aš tai supratau tik daug vėliau.
Kai buvau mažas, mačiau tik jos vengiantį žvilgsnį, šaltą tylą, jos nebuvimą net kai ji buvo šalia.
Galvojau, kad problema buvau aš. Kad nesu pakankamai paklusnus, nesu pakankamai geras, nevertas meilės. 💔
Tik kai radau šį laišką, kruopščiai sulankstytą senoje stalčiuje, viskas tapo aišku. ✉️
Laiškas, kurio ji niekada nesugebėjo išsiųsti.
Jame ji rašė:
„Aš negaliu pakęsti matyti jo veido savo sūnaus veide. Kiekviena diena – tai žaizda, kuri tyliai kraujuoja.“ 😢
Tai nebuvo neapykanta. Tai buvo skausmas. 💔
Taigi, ne, ji manęs nepadavė į našlaičių prieglaudą. Ji kovėsi su savo liūdesiu, savo demonais, savo prisiminimais. Ji mane išlaikė. Galbūt pradžioje be švelnumo, bet su drąsa. Ir palaipsniui atsirado švelnesnis žvilgsnis. 🌱💛
Šiandien aš jai atleidžiu. 🙏 Nes kartais mylėti – tai pasirinkti likti… net kai viskas skauda. 🥀
Ir jei tu skaitai tai, tu, kuris jautiesi atstumtas, nesuprastas, prisimink: atstūmimas ne visada yra tavo kaltė. Kartais tai tiesiog nesugydyta skausmo kalba, kuri kalba už tave. 💖
