Tą dieną, kaip ir kiekvieną rytą, išėjau apeiti savo sojų laukus. Ore vis dar tvyrojo nakties lietaus palikta drėgmė, o žemė skleidė tą pažįstamą kvapą, kurį pažįsta tik ūkininkai.
Nieko nebuvo, kas galėtų iš anksto pranešti apie tai, ką pamatysiu. Tačiau priėjęs vieną pažliugusią laukų dalį, netikėtai sustojau.
Žemė švelniai žvilgėjo rytinėje šviesoje. Priartėjęs pastebėjau mažus permatomus rutuliukus, keistai blyškiai melsvus, išsibarsčiusius ant drėgnos žemės.
Niekada nebuvau matęs nieko panašaus. Šie kiaušiniai buvo per dideli, kad priklausytų vabzdžiams, ir per maži, kad būtų paukščių. Smalsus, bet atsargus, nusprendžiau jų neliesti.
Užuot tai padaręs, nufotografavau juos iš įvairių kampų ir išsiunčiau nuotraukas mokslininkui, kurį buvau sutikęs žemės ūkio parodoje.
Tikėjausi paprasto atsakymo el. paštu. Tačiau… 😯
👉 Tęsinys – pirmajame komentare 👇👇👇👇
Tačiau jau kitą dieną į mano namus atvyko biologų komanda, susidomėjusi mano nuotraukomis. Jie stebėjo, ėmė mėginius, analizavo…
Ir netrukus iškilo hipotezė: tai galėjo būti **Hyla arborea** – mažosios žaliosios medvarlės – kiaušiniai. Šios varlės žinomos dėl savo jautrumo klimato sąlygoms.
Kas juos nustebino, tai kiaušinių dėjimo vieta. Paprastai šie tylūs, miškuose gyvenantys gyvūnai, matyt, mano pažliugusį lauką laikinai pasirinko kaip tinkamą vietą veisimuisi.
Klimato kaita, kartu su neįprastu drėgnumu, galėjo sutrikdyti jų orientaciją ir privertė ieškoti naujų teritorijų.
Sujaudintas šio netikėto apsilankymo, ėmiau atidžiai stebėti šios mažos kolonijos vystymąsi. O po kelių dienų buvau liudininkas mažo stebuklo – kiaušiniai pradėjo skilti.
Maži buožgalviai nedrąsiai plaukiojo vandenyje. Sujaudintas, nusprendžiau suteikti jiems saugesnę aplinką.
Aš iškasiau mažą baseinėlį toliau nuo žemės ūkio technikos, apsaugotą nuo plėšrūnų, kad jie turėtų galimybę išgyventi.
Nesu biologas, bet šis susitikimas mane giliai palietė.
Jis priminė man, kad gamta, net ir pažįstamoje aplinkoje, vis dar sugeba mus nustebinti. Tarp dviejų vagų ir kelių rasos lašų ji vis randa būdą papasakoti naują istoriją.
Kartais tereikia pristabdyti, apsidairyti – ir supranti, kad laukinė gamta vis dar skverbiasi pirmyn, net ir mūsų dirbamuose laukuose. Reikia tik suteikti jai šiek tiek vietos.
