Esu kinologas savo šalies oro uoste. Mano partneris? Reksas. Septynių metų vokiečių aviganis, turintis nepaprastą uoslę ir žvilgsnį, kurio niekada nepavyko apgauti.
Mes jau daugelį metų dirbame kartu. Tą rytą viskas atrodė kaip įprasta: riedančios lagaminų eilės, skelbimai per garsiakalbius, keleiviai, tyliai sklendžiantys po neoninėmis šviesomis kaip šešėliai.
Ir staiga – Reksas sulojo. Ne bet kaip. Tai buvo duslus, gilus lojimas, kuris pervėrė mane tarsi instinktyvus aliarmas.
Akimirksniu jis nutolo nuo manęs ir puolė prie moters, sėdinčios vienišos ant suoliuko.
Ji atrodė gležna, įsisupusi į per ploną paltą, viena ranka laikėsi už nėščio pilvo, kita – įsikibusi į lagaminą. Ji ėmė šaukti iš išgąsčio.
👉Likusią istorijos dalį skaitykite pirmajame komentare 👇👇👇👇.
– Patraukite tą šunį!
Tačiau Reksas nesitraukė. Jis suko ratus aplink ją, įsmeigęs žvilgsnį, įsitempęs, tyliai urgzdamas. Aš pažįstu jo ženklus. Jei jis sako, kad yra pavojus – aš juo tikiu. Be klausimų.
Atsargiai priėjau, parodydamas tarnybinį pažymėjimą.
– Ponia, tai tik įprastinė patikra. Prašau eiti su manimi.
Ji padavė man bilietą, akivaizdžiai nervinga. Jos vardas buvo Anna Torres, ji teigė esanti aštuntame nėštumo mėnesyje ir skrendanti į Valensiją.
Jos istorija atrodė įtikinama. Tačiau Reksas vis dar buvo sunerimęs. Jis uostė lagaminą, kasė grindis. Per skenerį nebuvo nieko įtartino. Vis dėlto jis nenurimo.
Ir tada viskas įvyko labai greitai.
Anna susmuko ant grindų, susirietusi iš skausmo. Atvyko medikai. Gydytojas rimtu veidu apžiūrėjo jos pilvą. Skubiai atnešė echoskopą.
Tai, ką jis parodė, mus sukrėtė: svetimkūnis, metalinis objektas, buvo jos viduje. Bomba. Valdoma nuotoliniu būdu. Chirurginiu būdu implantuota, paslėpta po pažengusio nėštumo išvaizda.
Anna buvo sugniuždyta. Ji tvirtino nieko nežinojusi. Galiausiai ji papasakojo, kad viena nevyriausybinė organizacija, „New Hope“, pasiūlė jai nemokamą priežiūrą klinikoje Bratislavoje.
Ten kažkoks daktaras Kleinas jai skyrė „gydymą nėštumui palaikyti“. Tai buvo apgaulė.
Po labdaros iškaba slėpėsi teroristinis tinklas.
Dėka Rekso, bomba buvo laiku nukenksminta. Anna išgyveno. Ir ji tikrai laukėsi dvynukų – berniuko ir mergaitės.
Po trijų mėnesių nuėjau jų aplankyti į gimdymo namus. Anna, ašarodama, man nusišypsojo.
– Mano dukrelė vadinsis Lina, o sūnus… Reksas.
Šiandien, netoli mano namų esančiame parke, kartais juos sutinku. Berniukas bėga paskui mano seną bičiulį, kvatodamas:
– Reksai, palauk manęs!
O aš, sėdėdamas ant suoliuko šalia Annos, glostau savo šuns galvą.
Ir šnabždu jam tai, ką jis jau žino:
– Tą dieną tu ne tik išgelbėjai gyvybes. Tu suteikei prasmę manajai.
