Ramybėje vaikščiojau po mišką – kaip dažnai darau, kai noriu pravėdinti galvą.
Vaikščioti tarp medžių, klausytis lapų šiurenimo ir jausti drėgnos žemės kvapą man visada padeda nusiraminti. Tačiau šis pasivaikščiojimas netruko tapti visiškai kitokiu, nei tikėjausi.
Tą rytą viskas atrodė įprasta ir ramu, kol vienas keistas dalykas staiga patraukė mano dėmesį. Pačiame tako pakraštyje pastebėjau keistus geltonus rutuliukus, gulinčius ant žemės. 😯
Jų ryški spalva smarkiai išsiskyrė iš tarp nukritusių lapų, ir iš pradžių pagalvojau, kad tai kažkokie neįprasti grybai… o gal netyčia pamesti žaislai.
Smalsumas mane paskatino prieiti arčiau.
Ir kuo labiau artėjausi, tuo aiškiau mačiau – tie „grybai“ judėjo. Jie… cypsėjo. 😯
👉Tęsinį skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
Tada supratau: prieš mane gulėjo ką tik išsiritusių viščiukų būrelis.
Maži, trapūs, glaudėsi vienas prie kito, kai kurie dar buvo pusiau kriauklėje. Jie drebėjo, tikriausiai nuo šalčio, ir skleidė silpnus, graudžius garselius.
Sustingau iš netikėtumo.
Buvo akivaizdu – juos kažkas paliko čia, miško glūdumoje, visiškai bejėgius.
Nedelsdamas paskambinau į gyvūnų prieglaudą. Laimei, pagalba atvyko gana greitai. Kartu atsargiai surinkome viščiukus, labai stengdamiesi jiems nepakenkti.
Laimė, dauguma jų dar buvo gyvi. Juos nedelsiant nugabeno į šiltą ir saugią vietą.
Vėliau man pasakė, kad dauguma jų atsigauna, ir netrukus bus atiduoti rūpestingiems žmonėms, pasirengusiems jais pasirūpinti.
Aš nežinau, kas juos paliko.
Bet šis įvykis mane giliai sukrėtė. Jis priminė, kad net mažiausias gestas, atidus žvilgsnis gali pakeisti gyvybės likimą.
Kartais paprastas pasivaikščiojimas tampa tikra žmoniškumo pamoka.
