Vieną dieną, eidamas pajūriu, padariau tiek keistą, tiek žavingą atradimą: smėlyje išmėtyti daiktai, labai primenantys spragintus kukurūzus.
Tai, ką vėliau apie juos sužinojau, mane tiesiog nustebino. 😯
Kaip įprasta, išnaudojau savo viešnagę tyrinėti pakrantes ir pasimėgauti laukine gamtos grožybe.
Tą dieną ėjau palei krantą, mėgaudamasis ramybe ir aplink esančiais vaizdais. Oras buvo švelnus, vandenynas ramus, ir nusprendžiau sustoti ant negyventos paplūdimio dalies, kad pasimėgaučiau akimirka. 😯
Judėdamas pirmyn, kažkas neįprasto patraukė mano žvilgsnį. Žemė buvo išmarginta mažų baltų gabalėlių, tarsi ant smėlio būtų nukritusi spragintų kukurūzų lietus.
👉Toliau skaitykite straipsnį pirmame komentare 👇👇👇👇.
Pirmoji mano mintis buvo, kad tai meninis renginys arba reklamos filmavimas.
Netgi pagalvojau, ar tai tikrai nėra spraginti kukurūzai. Smalsus priartėjau ir paėmiau keletą šių keistų „grūdelių“.
Palietus jie buvo per kieti, kad būtų valgomi. Jų tekstūra labiau priminė akmenį nei spragintus kukurūzus.
Tačiau jų forma, nelygi ir išsipūtusi, buvo labai panaši. Kontrastas su juodu vulkaniniu smėliu dar labiau sustiprino šį vaizdą, kuris atrodė beveik nerealu.
Būtent tuo metu, pro šalį ėjęs salos gyventojas šypsodamasis priėjo prie manęs.
Jis paaiškino, kad tai, ką laikau rankoje, nėra kukurūzai, o raudono koralo fragmentai. Kai koralai miršta, jų skeletas pasidaro baltas.
Srovėmis išplauti nuo jūros dugno, jie atplukdomi iki paplūdimių, kur bangų ir smėlio veikiami pamažu poliruojami, įgaudami tokią unikalią formą.
Šis paaiškinimas man paliko gilų įspūdį. Tai, ką laikiau dirbtine keistenybe, iš tiesų buvo kantrios jūros darbo vaisius.
Nuo tada gamtą žiūriu dar su didesne pagarba: ji pilna staigmenų… ir poezijos.
