Po šešerių metų nuo jų išsiskyrimo ji sugrįžo… su dvynukais ir paslaptimi, kuri viską sukrėtė. 😯
Emily tą dieną, kai paliko namus, kurie anksčiau reikšdavo visą jos pasaulį, turėjo tik susilaikytas ašaras ir drąsą. Tą dieną ji nešiojosi dvigubą gyvenimą: laukėdvynukų. Vietoje palaikymo, kurio tikėjosi, ji išgirdo šaltus žodžius iš vyro Marko:
— Suklydau, susituokęs su tavimi. Eik.
Ji neištarė nė žodžio daugiau – paliko su sudaužyta širdimi, bet pasiryžusi. Ji buvo ne viena: nuo šiol dvi mažos gyvybės priklausė nuo jos.
Gyveno miestelyje, kur niekas jos nepažinojo. Ten, kuklioje kambarioje, gimė Ryanas ir Lukas. Turėdama tik motinišką meilę ir geležinę valią, ji stengėsi suteikti jiems ateitį.
Dirbo viską: dienomis mokė groti fortepijonu, naktimis – valė ir siuvo. Metai bėgo tyliai, bet jų vaisius vertas – jos sūnūs išaugo jautrūs, mandagūs ir drąsūs.
Kai jie klausė, kas jų tėtis, ji meiliai atsakydavo:
— Svarbiausia, kad esame kartu. Visa kita ateis laiku.
Tas laikas atėjo po šešerių metų. Emily pajuto, kad laikas uždaryti praviras duris. Ji pasiruošė berniukams ir sugrįžo į miestą, kur dabar gyveno jų tėtis Markas – klestintis ir sėkmingas.
Susitikimo dieną jis to iš karto nesuprato. Tačiau vien pažvelgęs į vaikus, pamatė savo atspindį.
— Mes neatėjome dėl pinigų, – tarė Emily. – Tiesiog norėjau, kad juos susipažintum.
Ant jo stalo ji padėjo bylą. Joje – gimimo liudijimai, pažymiai… ir laiškas.
Ką jis ten perskaitė, šokiravo 😯.
👉Tęsinį skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
Tai laiškas iš mirusios Marko mamos. Jame atskleidžiama, kad Emily, būdama nėščia, išsituštino savo kraują Markui kritiniu momentu – išgelbėjo jo gyvybę, apie tai niekam nesakydama.
Šis atradimas sukrėtė Marką. Pirmą kartą per ilgą laiką jis jauteisi tikrai palietęs… ir gėdingas. Lėtai jis įsitraukė į sūnų gyvenimą. Pirmiausia nejaukiai, po to vis dažniau: padėjo su pamokomis, skaitymais prieš miegą, smulkiomis kasdienėmis užduotimis.
Emily jam netrukdė. Ji stebėjo ramiai. Ji nebebuvo pyktis – kalbėjo noras atskleisti tiesą vaikams.
Laikui bėgant Markas pasikeitė. Jis atsitraukė nuo sėkmės siekimo ir pradėjo vertinti paprastus momentus. Klausėsi, kaip Emily groja fortepijonu. Išmoko vėl mylėti.
Vieną dieną jis jai tarė:
— Noriu vėl būti tavo vyras. Kai būsi pasiruošusi.
Ji pažvelgė į jį ir atsakė:
— Šįkart renkuosi aš.
Po metų jie vėl susituokė – paprastai, namie, apsupti artimųjų. Jų šeimą papildė Lily, mažytė mergytė su spindinčia šypsena.
Po kelerių metų įvyko nelaimė, kuri galėjo kainuoti Ryanui gyvybę. Markas pasiūlė paaukoti savo kraujo. Bet jis nebuvo suderinamas. Emily nesusimąsčiusi tarė:
— Gal jis jiems negyvus gyvybės… Bet jis jiems davė viską.
Lukas buvo suderinamas. Ryanas išgyveno. Ir vėliau jis pasakė tėčiui:
— Tai ne tavo kraujas daro tave mūsų tėčiu – tai tavo buvimas.
Ryanio vestuvių dieną Markas pakėlė taurę ir pasakė:
— Padariau daug klaidų. Bet meilė man suteikė antrą šansą. Ne todėl, kad to nusipelniau, o todėl, kad mane priėmėt.
Šiandien jam didžiausia sėkmė – ne verslas ar turtai. Tai namai, pilni juoko, meilės ir muzikos. Nes, kaip jis dažnai sako:
— Meilė visada sugrąžina mus namo.
