🪑✨ Ji matė kartas, girdėjo juoką, trynė ašaras 😊…
Ši senoji kėdė stovėjo mano močiutės namuose dešimtmečius. Nusidėvėjusi nuo laiko, pamiršta kampelyje, ji buvo tikras šeimos turtas 💛⬇⬇⬇⬇⬇
🌿🔨 Kai pradėjome rūšiuoti jos daiktus, ši kėdė iš karto traukė mūsų dėmesį.
Ji nebuvo tik iš medžio — ji buvo pagaminta iš prisiminimų. Negalėjome jos palikti. Todėl priėmėme sprendimą: atgaivinti ją 🌿
Medis buvo įtrūkęs, lakas dingo, atlošas pažeistas… Reikėjo kantrybės ir daug priežiūros.
Mes ją išardėme, šlifuojome, sutvirtinome, dalimis. Tada užtepsime šiltą laką, kuris pažadino natūralų medžio grožį 🌳
Bet mes nepasidavėme!😊 Dėl didesnio komforto pakeitėme kietą sėdynę minkštu pagalvėliu, aptrauktu šviesiai mėlynu ir baltu audiniu — šviežiu, šviesiu, jaukiu 💙🤍
O rezultatas? Stulbinantis. Ši pavargusi kėdė virto žaviu ir charakteringu daiktu. Ji vėl rado savo vietą svetainėje… ir mūsų širdyse 🥹💫
Gražiausias momentas?
Kai močiutė ją pamatė. Ji švelniai nusišypsojo 😊, akys spindėjo nuo prisiminimų. Tai buvo jos kėdė, sugrįžusi į gyvenimą. Ir šiandien ji tęsia savo istoriją naujame skyriuje 🕊️😊
🔁 Taigi, su šiek tiek meilės ir kūrybiškumo net pamiršti daiktai gali atgimti… ir sujaudinti mus 💖.
