Sukrečianti žinutė: Tai, ką sužinojau savo brolio dvynio laidotuvėse, mane sukrėtė iki sielos gelmių😯
Netekti brolio – neapsakomas skausmas. Bet netekti dvynio – tai tarsi netekti pusės savęs. Kai man pranešė, kad mano brolis Tomas nukrito per žygį kalnuose, mano pasaulis sugriuvo.
Pasak pareigūnų, tai buvo nelaimingas atsitikimas. Jo telefonas buvo dingęs, o kūnas rastas tik po kelių dienų. Viskas atrodė aišku… iki pat laidotuvių dienos.
Kai artimieji jam atidavinėjo paskutinę pagarbą, mano telefonas suvibravo. Paprasta žinutė… bet ji viską pakeitė.
„Tai ne aš. Aš gyvas.“
Žinutė buvo iš Tomo numerio – to, kuris, kaip manyta, dingo kartu su juo kalnuose. Mano širdis sustojo. Rankos drebėjo.
Ar tai buvo šlykštus pokštas? O gal… kažkas dar baisesnio?
Tai, ką mes sužinojome vėliau, tiesiog sukaustė mane iš siaubo.
👇 Norėdami skaityti toliau, žiūrėkite pirmą komentarą.👇👇👇👇
Instinktyviai atrašiau:
„Kur tu esi? Čia kažkoks pokštas?“
Po kelių sekundžių pasirodė nauja žinutė:
„Negaliu tau pasakyti. Mūsų klauso. Nepasitikėk nei savo žmona… nei mūsų tėvais.“
Tą akimirką visas mano įsitikinimas apie šeimą subyrėjo.
Iš pradžių norėjau tikėti, kad tai blogas pokštas. Gal kažkas rado Tomo telefoną. Gal šokas privertė mane prarasti ryšį su realybe. Tačiau kažkas manyje vertė mane gilintis toliau.
Naršydamas senus mūsų pokalbius, aptikau trikdančią detalę: balso žinutę, kurios niekada nebuvau atidaręs. Ji buvo įrašyta likus dviem dienoms iki jo dingimo kalnuose. Klausiau jos su daužančia širdimi.
Tai buvo jo balsas. Duslus, išsigandęs.
„Jei tu tai girdi… vadinasi, jie mane rado. Turiu jiems sutrukdyti.“
Bet kas tie paslaptingieji „jie“? Ir kodėl Tomas įspėjo manęs nepasitikėti niekuo — net savo žmona ar mūsų tėvais?
Kitomis dienomis pradėjau savo paieškas – tyliai, slaptai. Stebėjau kiekvieną artimųjų judesį. Ir pamažu dėlionės dalys pradėjo dėliotis.
Mano žmona gaudavo skambučius, kuriuos tuoj pat ištrindavo.
Tėvai kategoriškai atsisakė kalbėti apie Tomą – tarsi vien jo vardas keltų pavojų.
Dar blogiau – kai kurie medicininiai dokumentai apie kūno identifikavimą buvo dingę iš klinikos archyvų.
Negaliu dar visko atskleisti. Ne kol neturiu tvirtų įrodymų.
Bet vienas dalykas aiškus:
tai, kas įvyko ten aukštai, nebuvo paprasta žygio nelaimė. Ir kuo toliau einu, tuo aiškiau suprantu –
mano brolis galbūt niekada ir nustojo manęs saugoti.
