Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad gyvenime patirsiu tokią sceną. Ir vis dėlto tą rytą viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Esu slaugytoja jau dešimt metų. Mano kasdienybė – tai rūpinimasis pacientais, skubūs atvejai, šypsenos, skausmas… ir gerai įsitvirtinusi rutina.
Visa tai sugriuvo, kai Maksas, ligoninės terapinis šuo, netikėtai tapo dienos herojumi.
Buvau ką tik baigusi rytinį vizitą. Koridoriai buvo tylūs, saulės šviesa švelniai skverbėsi pro langus.
Maksas gulėjo šalia registratūros, kaip visada, vienu žvilgsniu ramindamas pacientus. Ir tada viskas pasikeitė.
👉Tęsinį skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
Į skyrių įėjo vyras su baltais chalatu, kurio nepažinojau. Iškart pajutau blogą nuojautą. Jis atrodė nervingas, vengė akių kontakto.
Nespėjau net sureaguoti, kai jis praslydo į mėginių kambarį ir pagriebė juodą krepšį su labai jautriais pavyzdžiais – medicinine medžiaga, skirta skubiai transplantacijai. Tai buvo neįsivaizduojama.
Bet niekas nesitikėjo, ką padarys Maksas. Šuo pašoko ir puolė vytis vyrą. Ir tada, prieš mūsų nustebusias akis, jis išplėšė krepšį jam iš rankų, pagriebė jį dantimis ir nudūmė koridoriais.
Aš sušukau. Budintis pareigūnas, išgirdęs triukšmą, atskubėjo. O aš, apimta adrenalino, puoliau vytis Maksą. Mes trys bėgome tuo koridoriumi, iš tiesų nesuprasdami, kas vyksta.
Šuo su krepšiu dantyse lėkė tarsi žaibas, jo letenos garsiai atsimušinėjo į grindis. Pareigūnas – iš paskos, aš – dar toliau, o tikriausiai visa ši siurreali scena buvo užfiksuota stebėjimo kamerų.
Maksas sustojo tik prie operacinės durų, švelniai padėdamas krepšį chirurgui po kojomis – lyg būtų supratęs, koks svarbus yra jo turinys. Mes visi buvome be žado.
Ir šiandien su jauduliu prisimenu šią sceną. Maksas išgelbėjo gyvybę. Kai kam jis buvo „tik šuo“, bet man – visateisis kolega. Keturkojis herojus, ištikimas ir drąsus, įrodęs, kad kartais instinktas gali nugalėti protą.
O aš? Aš niekada nepamiršiu tos dienos, kai šuo bėgo greičiau už mus visus… kad padarytų tai, kas teisinga. 🐾
