Viskas prasidėjo miglotą rytą. Aš vaikščiojau po savo lauką, o rasa dar kabėjo ant žemės.
Ir ten aš juos pamačiau.
Apvalios, nelygios masės, įšalusios lede. Gulėjo ten, tarsi kažko lauktų.
Jos atrodė beveik gyvos…
Akimirkai pasijutau, lyg būčiau patekęs į kitą pasaulį.
Stabdžiausi staiga.
Dirva, šaltis, tyla… viskas atrodė sustingę aplink tas nerimą keliančias formas.
Išsitraukiau telefoną ir padariau nuotrauką – refleksas, nesuprasdamas kodėl.
Ne tam, kad ką nors įrodyčiau. Tiesiog todėl, kad tai buvo keista. Nes niekada nematydavau tokio dalyko savo laukuose.
Tuomet, priėjęs arčiau, suvokiau realybę.
👉 Toliau skaitykite straipsnį pirmame komentare 👇👇👇👇.
Aš jų buvau pamiršęs. Tų kopūstų.
Praėjusią žiemą nepavyko pilnai nuimti derliaus. Kai kurie liko žemėje, susisukę po sniegu.
Bet šiemet žiema buvo švelni: jie nesužalojo iš karto. Suminkštėjo, patino, deformavosi.
O pirmasis tikrasis vasario šaltis viską sustingdė. Rezultatas – kopūstų kapinės, įšalusios lede.
Groteskiškos, beveik žmogiškos figūros.
Dabar žiūriu į jas lyg į keistą gamtos kūrinį.
Viduje – tik pūvimas. Grįžimas į žemę. Netrukus taps trąša.
Bet ta vizija, tą rytą, išliks mano atmintyje.
Nes prieš suprasdamas, kas tai buvo… pajutau abejones.
Virpulį.
Ir keletą sekundžių… maniau, kad prikeliau kažką.
