Tai, ką jis pajuto priartėjęs prie šio inkubatoriaus, visam laikui įsirėžė į jo atmintį.
Budintis gydytojas, patyręs specialistas, pripratęs prie naujagimių skyrių, pradėjo savo kasdienį vizitą. Dieną kaip visada… kol vienas mažas dalykas patraukė jo dėmesį.
Naujagimis tyliai verkė savo lovelėje po sterilios šviesos spinduliais. Iki tol nieko neįprasto. Bet kai gydytojas ištiesė ranką, kad patikrintų kūdikio identifikacinę apyrankę, jo kūnu perėjo keistas šiurpas.
Vos gimęs kūdikis netikėtai sugriebė jo pirštą — stulbinančiai stipriai.
Ir staiga visi aplink esantys aparatai ėmė mirksėti chaotiškai. Signalizacijos trumpai suveikė… o tada – tyla. 😯
Slaugė sušnabždėjo: „Tai jau antras kartas šią savaitę…“
👉Tęsinį skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
Viskas netrukus įgavo keistą posūkį. Ligoninės duomenų bazėje nebuvo jokio įrašo apie šį kūdikį.
Jokio vardo, jokios registruotos motinos, jokio skaitmeninio pėdsako.
Naujagimis be praeities, be žinomos kilmės.
Kai kurie medicininiai rodikliai taip pat buvo neįprasti. Jutikliai rodė keistus širdies ritmo svyravimus – tarsi jie reaguotų į emocijas aplink jį esančių žmonių.
Kai prie jo prieidavo su švelnumu, viskas nurimdavo. Tačiau vos pajutus įtampą – monitoriai iškart sureaguodavo.
Paprastas techninis gedimas? Sutapimas? O gal tai dar neišaiškinta medicininė mįslė?
Šiame išgalvotame pasakojime gimsta įvairios teorijos: vieni kalba apie administracinę klaidą, kiti – labiau prietaringi – apie „nežinomybės vaiką“.
O gydytojas… jis liko sukrėstas. Kiekvieną dieną jis grįžta stebėti šio ramaus kūdikio, lyg traukiamas tylos paslapties, kurios mokslas kol kas nepajėgia atskleisti.
