Kai Zoé pabudo po penkerių metų trukusio komos būsenos, niekas nesitikėjo, kad jos pirmas žodis pakeis jų šeimos istorijos eigą.
Zoé buvo tik septynių metų, kai sunkiai susirgo.
Tai, kas atrodė kaip paprastas nuovargis, virto rimta liga.
Diagnozuota smegenų uždegimu, ji nugrimzdo į gilų tylos būvį, kuris truko penkerius metus.
👉 Toliau skaitykite straipsnį pirmame komentare 👇👇👇👇.
Jos tėvai, Danielis ir Kristelė, šią išbandymą išgyveno kiekvienas savaip.
Jis nesiliaujamai ieškojo medicininių atsakymų. Ji, pavargusi, pamažu žlugo. Vieną vakarą, skausmo akimirką, Kristelė ištarė labai skaudžius žodžius, manydama, kad Zoé nieko negirdi…
Bet jie nežinojo, kad Zoé, nors ir nejudėjo, girdėjo viską.
Vieną dieną – lengvas voko virptelėjimas, atodūsis… ir jos akys atsivėrė. Šokas, emocijos, džiaugsmas, bet taip pat… netikėtumas. Pamačiusi savo motiną, Zoé išsiliejo ašaromis ir paprašė išeiti.
Ji prisiminė. Žodžius. Liūdesį. Atstūmimą.
Kristelė, sužlugdytą, pradėjo atleidimo kelią.
Kiekvieną dieną ji rašė mažą laiškelį, paprastą „Atsiprašau“, lydimą piešinėlio. Po savaitės Zoé jai pasakė: „Gal galime pasikalbėti.“
Taip prasidėjo trapus, bet tikras atstatymas. Zoé, palaikoma meile ir kantrybe, išmoko vėl vaikščioti, juoktis, piešti. Vieną dieną ji net pasakė:
„Tapsiu gydytoja. Kad padėčiau tiems, kurie dar miega.“
Ir nupiešė vaivorykštę su šiuo posakiu:
„Po lietaus visada grįžta saulė.“
Ši istorija primena mums, kad net ir tamsiausiose akimirkose visada yra vilties spindulys.
