Nuo tada, kai Markas dingo, Marina kovojo su gyvenimu viena – su jų kūdikiu Nojumi.
Bemiegės naktys ėjo viena po kitos, draugai pasitraukė, o kiekvienas rytas primindavo apie netektį.
Vieną rudens rytą ji ryžosi išeiti į parką su vežimėliu – tikėdamasi vėl galėti įkvėpti.
Tą dieną pasirodė pilkas šuo. Didelis, tylus, skvarbiu žvilgsniu, bet be jokios agresijos.
Tada jis vėl grįžo. Ir vėl. Visada laikydamasis atstumo, bet visada šalia.
Smalsumo vedina, Marina pavadino jį Patronu – vardu, kuris atitiko jo orumą. Jis laikėsi nuošaly, bet budėjo.
Urzgė, jei kas nors per daug priartėdavo. Guodė Nojų be jokio garso. Atrodė, kad jis suprato viską be žodžių.
Vieną dieną, lyjant lietui, viskas pasikeitė.
Tęsinį rasite pirmajame komentare 👇👇👇👇
Vėjas nulaužė šaką, kuri krito tiesiai ant vežimėlio. Šuo pašoko, paskutinę akimirką stumtelėjo vežimėlį į šalį – o pats buvo sužeistas. Jis liko gulėti.
Pas veterinarą paaiškėjo tiesa. Tai nebuvo benamis šuo. Jo vardas buvo Grey – buvęs tarnybinis šuo. Jo vedlys žuvo per tarnybą – prieš metus. Jo vardas buvo… Markas.
Marina pajuto, kaip jos širdis vėl sudužo. Grey rado jų pėdsakus.
Paskutinė misija – apsaugoti tai, kas jo šeimininkui buvo brangiausia.
Nuo tada Grey tapo šeimos dalimi. Nojus žengia pirmuosius žingsnius, mažytė rankelė įsikibusi į švelnų Grey kailį.
Jo pirmieji žodžiai: „mama“… ir „Gėjus“.
Kasmet jie aplanko Marko kapą. Grey sėdi nejudėdamas – ištikimas atminties sargas.
— Gali būti ramus, mano mylimasis, šnabžda Marina. Palikai mus gerose letenose.
Ir kažkur ten aukštai, už debesų, Markas šypsosi. Jo šeima niekada nebuvo viena.
