Kaip gydytojas, esu susidūręs su daugybe sudėtingų atvejų, tačiau Lucaso istorija man paliko ypač gilų įspūdį.
Vos gimęs jis buvo diagnozuotas su stuburo raumenų atrofija – reta ir sunki liga, kuri palaipsniui silpnina raumenis.
Turėjau būti sąžiningas su jo tėvais: tikimybė, kad jis kada nors vaikščios, buvo labai maža.
Tai buvo milžiniškas smūgis šeimai, ypač jo mamai Claire, kuri visiškai atsidavė savo sūnui, tuo tarpu tėvas Julien dažnai jautėsi bejėgis prieš šią situaciją.
Mėnesiai bėgo, o nepaisant intensyvios kineziterapijos, pažanga buvo beveik nematoma.
Kiekvienas vizitas tik dar kartą primindavo medicinos ribas susidūrus su tam tikromis ligomis. Ir tada vieną dieną viską pakeitė netikėtas susitikimas.
👉Tęsinį skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
Lucaso mama apsilankė gyvūnų prieglaudoje ir nusprendė priglausti šuniuką – mažą labradorą vardu Charlie.
Šis švelnus ir ramus šuo greitai užmezgė ypatingą ryšį su Lucasu.
Man buvo didelė staigmena pastebėti, kad pastovus Charlie buvimas tarsi skatino Lucasą būti aktyvesniu.
Jis glaudėsi prie jo, laižė rankytes, ir pamažu Lucas pradėjo judinti pirštus, šypsotis, o vėliau – griebti žaislus. Šie pagerėjimo ženklai liko nepaaiškinami iš medicininės pusės, nes tyrimai nerodė jokių objektyvių pokyčių.
Charlie tapo tikru varikliu Lucaso reabilitacijoje – nors niekas negalėjo to logiškai paaiškinti.
Šis gilus emocinis ryšys pažadino berniuke tai, ko negalėjo pasiekti tradiciniai gydymo metodai.
Laikui bėgant, Lucas pradėjo ropoti, o vėliau – su savo ištikimo draugo pagalba – padarė pirmuosius žingsnius.
Šiandien Lucas vaikšto su pagalba, kalba trumpais sakiniais ir kiekvieną dieną žaidžia su Charlie.
Kaip gydytojui, ši istorija primena man, kad gijimas priklauso ne vien nuo medicininių procedūrų.
Kartais meilė ir gyvūno buvimas gali atverti duris, kurių mokslas dar nesupranta.
Viltis gali atsirasti pačiose netikėčiausiose vietose – švelniai ant rankos padėtoje letenėlėje ar ištikimame žvilgsnyje, kuris niekada tavęs nepalieka.
