Kažkas juda už užuolaidų, bet aš neapsiverčiu, sustingusi iš baimės. Tada švelnus ir tylus balsas murmėja: „Nurimk…“.😮
Man 65 metai. Gyvenu viena. Ir man patinka ši pasirinkta vienatvė, kur laikas tempiasi mano ritmu. Nėra išmėtytų žaislų, nėra juoko, kuris drasko tylą, nėra sunkių pareigų.
Tyla yra mano sąjungininkė, tvarka mano prieglauda, laisvė mano vienintelis horizontas. Aš niekada neturėjau vaikų. Niekuomet neturėjau tokio noro. Nieko nesigailiu. Viso labo nieko.
Šį rytą aš vėl įsitaisau ant savo seno, nusidėvėjusio sofos, su puodeliu karštos kavos drebėtinomis rankomis.
Užuolaidos ugnies spalvos švelniai šoka ryto šviesoje, glostomos vėjo, kurio aš nejaučiu.
Viskas atrodo ramu. Galbūt per daug ramu. Bet staiga vėl girdžiu tylų, švelnų balsą: „Nurimk…“.😮
Trapus kvėpavimas, vos girdimas, lyg paslaptis, ištarta nematomų lūpų.😮
Priėjau prie užuolaidų ir patraukiau jas, bet tai, ką pamačiau, mane sukrėtė.
👉 Toliau skaitykite straipsnį pirmame komentare 👇👇👇👇.
Jau tris naktis mano sapnus užvaldo ta pati scena: vaiko kambarys, švelnus, bet šaltas, kur klykiantis, skausmingas balsas šaukia mane — „Mama…“.
Šis verksmas pažadina mano širdį audroje, ji plaka kaip pašėlusi mano krūtinėje, tarsi šis šauksmas atėjo iš kito laiko, iš prarasto pasaulio.
Bet tai negali būti tiesa. Aš nesu niekieno mama. Niekada nesu buvusi.
Tačiau šis abejojimas graužia mane. Mano žvilgsnis beveik atsitiktinai nukrinta ant pamiršto užrašų knygelės, gulėjusios šalia manęs ant sofos.
Keistas daiktas, padengtas nudėvėta juoda oda, pažymėtas laiko, kurio aš nepažįstu. Rankos dreba, kai imu ją. Sustingęs neapsisprendimas.
Aš ją atverčiu.
Viduje — išblukusi nuotrauka: moteris — tai aš, jaunesnė, švelni ir svajinga — laikanti trapų kūdikį savo glėbyje. Apačioje parašyta išblukusiu rašalu data: 1981 m. rugpjūčio 17 d.
Kvėpavimas sustingsta, tarsi įkritau į užmirštų prisiminimų bedugnę. Ta data aidu skamba giliai manyje, spaudžia mano krūtinę nežinoma našta.
Bandau prisiminti, bet protas atsisako atskleisti šią paslaptį.
Staiga – šiurpulys. Prisiminimas. Kažkas juda už užuolaidų. Greita šešėlio viltis.
Aš lieku nejudanti, nesugebėdama atsigręžti, pagauta baimės ir susižavėjimo, pakibusi ties paslaptimi, kuriai dar nesu pasiruošusi.
