Tą dieną ramiai vaikščiojau prie vandens. Aplinkui buvo visiška tyla, tik vėjas švelniai šiurpino vandens paviršių.
Rankoje laikiau telefoną, be jokio konkretaus tikslo. Man tiesiog patinka stebėti besikeičiančius atspindžius, jausti kraštovaizdžio ramybę. Nieko nebuvo, kas būtų leidę nujausti, kas netrukus įvyks.
Visiškai instinktyviai pradėjau filmuoti. Norėjau išsaugoti tą taikų momentą. Ir tada, visai netikėtai… kažkas pajudėjo po vandeniu. 😯
Iš pradžių pagalvojau, kad tai šešėlis, šviesos žaismas, galbūt žuvis. Tačiau tai, kas judėjo vos po paviršiumi, nepriminė nieko pažįstamo. Tai buvo ilga, tamsi, lygi forma… slydusi lėtai, beveik grakščiai, visiškai be garso. 😯
Sustingau. Rankos drebėjo. Tai, ką mačiau, nebuvo įprasta. Atrodė, kad tai gyvas padaras, bet tai nebuvo delfinas ar joks jūros gyvūnas, kurį būčiau atpažinusi. Jis turėjo pelekus – taip – bet jų forma buvo keista, beveik nereali.
👉Tęsinys – pirmame komentare 👇👇👇👇.
Negalėjau atitraukti akių. Filmavau toliau, kartu ir sužavėta, ir sutrikusi.
Padaras trumpam vėl pasirodė, o tada dingo gelmėje, palikdamas vandens paviršių vėl visiškai ramų. Jokio pliūpsnio. Jokio garso. Tik keistas jausmas, kad tapau kažko nepaaiškinamo liudininke.
Nuo tos dienos dažnai prisimenu tą akimirką.
Žiūriu tą vaizdo įrašą vėl ir vėl, tikėdamasi pamatyti kokią nors užuominą, detalę, kurios galbūt nepastebėjau. Ar tai buvo nežinoma būtybė? O gal tiesiog susidūriau su paslaptimi, kurią jūra saugo giliai?
Sakoma, kad daugiau nei 90 % vandenynų dar neištirta. Galbūt tą dieną man pavyko akies krašteliu pažvelgti į tą paslaptį. Ir tas vaizdas manęs neapleidžia.
