Kai mano sūnus pasakė, kad nori gyventi su savo pamote, pajutau smūgį tiesiai į širdį 💔. Atrodė, kad prarandu savo vietą. Aš, jo mama, ta, kuri jį nešiojo 🤱, augino, guodė…
Kaip galėjau būti nustūmta į šalį? Jaučiau liūdesį 😔, šiek tiek pavydo ir didelį nesupratimą 🤷♀️.⬇⬇⬇⬇⬇
Tačiau po kelių dienų tylos ir apmąstymų 🤫💭 supratau, kad esu kryžkelėje: arba leidžiu atstumui augti, arba renkuosi kitą kelią — gal sunkesnį, bet gražesnį 🌈.
Paėmiau telefoną 📱 ir paskambinau jo pamotei. Ne tam, kad aiškinčiausi, bet tam, kad atverčiau dialogą 🤝.
Pasiūliau susitikti paprastai — prie kavos puodelio ☕. Iš pradžių tai buvo nedrąsu, bet nuoširdu 💬.
Ji taip pat turėjo abejonių, baimės, kad nebus priimta 😟. Ir po truputį mes pradėjome pažinti viena kitą. Gerbti viena kitą 🤍.
Taip pat kalbėjausi su savo sūnumi atvira širdimi ❤️, be priekaištų. Pasakiau jam, kad myliu jį, nesvarbu, kur jis gyvena 🏡.
Kad mano meilė nepriklauso nuo stogo, o nuo nematomo, bet stipraus ryšio 🔗.
Šis sprendimas ištiesti ranką viską pakeitė 🔄. Mūsų šeimos vakarienės vėl tapo linksmos 🍽️😄.
Įtampa virto juoku 😂. Šiandien mes esame atkurta šeima — galbūt kitokia, bet labai vieninga 🧡👨👩👦👦.
Ko išmokau? Kartais, kad neprarastum vaiko, pirmiausia turi išmokti pasidalyti savo vieta 🫂. Ir dažnai tai atneša daug daugiau, nei galėjai tikėtis ✨💫.
