Aš nesu naivi. Palikau savo mažą miestelį, radau gerą darbą ir pati nusipirkau butą.
Tada susipažinau su Vlasu, per baidarių žygį. Jis mane sužavėjo savo gitara, gerumu ir švelniomis akimis.
Jis taip pat buvo iš kaimo, kukliai dirbo parduotuvėje. Po šešių mėnesių jis man pasiūlė susituokti. Buvau laiminga.😔
Gyvenome paprastai, bet ramiai. Aš padariau mūsų butą jaukia lizdą. Jam patiko gaminti, jis kalbėjo apie savo suomiškas šaknis. Jo žuvienė buvo skani.
Netgi planavome kitą vasarą važiuoti prie jūros. Tačiau pamažu jis pasikeitė. Juokėsi iš mano išvaizdos, darė žeidžiančius komentarus, infantilizavo mane… Praradau pasitikėjimą savimi.😔
Vieną dieną grįžau anksčiau. Jis kalbėjo telefonu. Tai, ką išgirdau, mane sukrėtė.
👉Tęsinį skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
— Ji naivi, ji pasirašys. Pasakysiu jai, kad tai atidaryti dirbtuvę. Mano draugas notaras įkiš pardavimo dokumentą. Ir butas bus mano.
Aš tyliai išėjau, uždarė duris… tada paspaudžiau skambutį, tarsi nieko nebūtų nutikę. Jis mane pasitiko, vakarieniavome.
Jis kalbėjo apie tariamą projektą su Kolia. Paprašė manęs būti laiduotoja. Aš šypsausi ir sutariau. Bet kitą dieną, prieš susitikimą su notaru, aš jau buvau… policijoje.
Pas notarą viskas buvo paruošta. Dokumentai gulėjo ant stalo. Kai paėmiau rašiklį, durys atsivėrė: policija.
Vlasas ir jo bendrininkas buvo suimti. Jis žiūrėjo į mane su šoku:
— Kaip galėjai?
— O tu? Nori pavogti mano butą? Tau nėra gėda?
Aš išsiskyriau. Be vaikų, be bendro turto. Viskas buvo sutvarkyta per mėnesį. Tada aš įsivaikinau šunį. Labradore vardu Zéphyr. Jis tapo mano ištikimu draugu. Atvyko mano mama. Ji papasakojo, kad mano tėvas buvo jos antras vyras. Gyvenimas gali mus nustebinti.
Aš atsistoju. Gyvenu. Turiu stogą virš galvos, darbą, šunį, orumą. Net jei niekada neberasiu meilės, didžiuojuosi savimi. Ir vis dar tikiu laime.
