Tai buvo pilkas ir šaltas šeštadienio rytas. Nuogi medžiai drebėjo nuo spalio vėjo. Anna atėjo aplankyti savo brolio, kuris per anksti mirė autoįvykyje. Jau penkerius metus ji ateidavo kiekvieną mėnesį, be išimčių. 😔
Kai ji padėjo baltas chrizantemas ant kapo akmens, netoli pamatė stovinčią mažą mergaitę. Ji dėvėjo juodą suknelę ir laikė mažą pliušinį meškiuką rankose. Atrodė sustingusi, jos akys žvelgė į kapą, kurio vardas vos matėsi.
Anna atsargiai priėjo prie jos.
— „Labas… ar atėjai su kuo nors?“ – tyliai paklausė ji.
Mergaitė papurtė galvą, nieko nesakydama.
— „Žinai, nėra labai saugu čia ateiti viena. Ar tavo tėvai žino, kad esi čia?“
Tyla… Kas ji? 😔 Daugiau skaitykite pirmajame komentare 👇👇👇👇.
Po ilgo tylos momento mergaitė sušnibždėjo:
— „Tai mano tėtis… Šiandien sueina metai. Mama negalėjo ateiti, ji dirba. Ji pasakė, kad aš galiu pati jam pasakyti labas…“
Anna pajuto šiurpulį per kūną. Ji atsiklaupė ir pažvelgė į kapą. Jaunas vyras, miręs sulaukęs 32 metų. Ji padėjo ranką ant vaiko peties.
— „Nori, kad aš truputį pabūčiau su tavimi?“
Mažoji mergaitė droviai linktelėjo.
Jos ten liko šalia viena kitos, prisiminimų tyloje. Kai mergaitė pagaliau pakilo eiti, ji pasisuko į Anną ir tarė:
— „Ar gali kitą kartą ateiti su manimi? Mano tėtis mėgo, kai žmonės šypsosi.“
Anna švelniai nusišypsojo ir atsakė:
— „Pažadu.“
Anna stebėjo, kaip mažoji tolsta tarp kapų, jos trapus siluetas susiliejo su išblukusiomis rudens spalvomis.
Ji dar kelias minutes stovėjo vietoje, sustingusi, širdis prisipildžiusi netikėto švelnumo.
Tas vaikiškas žvilgsnis, toks rimtas, palietė ją labiau, nei ji tikėjosi.
Ji pažadėjo sugrįžti ne tik dėl savo brolio, bet ir dėl tos mažos tylios sielos.
Visą dieną Élinės veidas nedavė ramybės, kaip švelni ir liūdna melodija.
Kitą šeštadienį ji atnešė du puokštes: vieną savo broliui, kitą Élinės tėčiui.
Ir šį kartą mažoji buvo čia, lyg jos laukdama.
Jos daug nekalbėjo, bet jų tylos puikiai derėjo.
Anna išsitraukė mažą termosą su karštu šokoladu ir du puodelius.
Kai Élinė nusišypsojo, gurkšnodama gėrimą, Anna suprato, kad šis pažadas turi daug gilesnę prasmę, nei ji manė.
