Esu matęs nemažai audrų per savo gyvenimą… bet tai, ką patyriau tą dieną, niekada neišdils iš atminties.
Viskas prasidėjo visai įprastai. Buvau paplūdimyje, kamera rankoje, priešais įsiutusį Atlanto vandenyną.
Vėjas šėlo, bangos riaumojo, dangus buvo sunkus ir grėsmingas. Filmavau, nesitikėdamas nieko daugiau nei įprasto blogo oro vaizdo.
Bet vos po dešimties sekundžių nutiko kai kas visiškai netikėto.
👉Tęsinį skaitykite pirmajame komentare 👇👇👇👇.
Horizonte nušvito žaibas. Iš pradžių — nieko neįprasto, buvau matęs jų daugybę. Bet šis… buvo kitoks.
Kitą akimirką viskas užsidegė. Aklinai balta šviesa užliejo viską, ką mačiau, o po jos nuaidėjo siaubingas griaustinis — toks stiprus, kad pašokau iš vietos.
Tikrai pasijutau taip, lyg žaibas būtų trenkęs tiesiai už manęs.
Tai buvo nerealu. Ne šiaip žaibas. Dangaus smūgis — galingas, laukinis, beveik antgamtiškas.
Visa oda pašiurpo. Net žiūrėdamas įrašą vėliau, kiekvieną kartą jaučiu, kaip širdis suspaudžia.
Instinktyviai žengiau atgal, tarsi būčiau pajutęs, kaip elektra slysta šalia. Vėjas pradėjo švilpti dar stipriau, lyg pati gamta norėjo mane išvyti.
Ir tą sustojusį momentą supratau, kaip mažai mes iš tiesų valdome.
Milijonai žmonių jau peržiūrėjo šį vaizdo įrašą. Bet aš buvau ten.
Ir galiu pasakyti vieną dalyką: kad ir kokios būtų kameros galimybės — emocijų jos neperteikia.
Tai reikia patirti pačiam, kad suprastum.
Tas momentas man priminė, kokia gamta gali būti tuo pačiu metu graži, pavojinga ir didinga.
Ir prieš tokią žalią jėgą pasijutau mažas — bet gyvas.
