Atėjau į kapines su savo dviem dukromis įvykdyti pažadą. Pažadą, duotą jų tėvui, Tomasui, prieš jam išeinant. Tą dieną jis paėmė mane už rankos ir tarė:
— Per mano gimtadienį noriu, kad mano dukros būtų gražiausios. Net jei manęs nebus… pažadėk, kad jos ateis pas mane savo gražiomis suknelėmis.
Tuo metu negalėjau nieko atsakyti. Gerklėje spaudė mazgas. Po jo mirties viskas sugriuvo.
Namas nurimo. Emma, 6 metų, ir Lila, 8 metų, pasikeitė. Jos nebenykštė naktimis sausainių, nebe prašė ledų slapčia, nebesijuokė kaip anksčiau. Ir aš – be Tomo niekas neturėjo skonio.😔
Dažnai prisimindavau mūsų švelnias pykčias:
— Tu per daug jas lepini, Tomai! — sakiau jam.
— Ir lepinsiu jas visą gyvenimą! — atsakydavo juokdamasis. Jos man yra viskas. Žinai, kad myliu jus… ir tave taip pat.
Tai buvo jis. Dėmesingas, juokingas, rūpestingas tėtis. Stiprus vyras. Ir tada atėjo liga. Vėžys, toks greitas, toks neteisingas. Jis kovojo, bet mes pralaimėjome.😔
Ilgai neturėjau jėgų galvoti apie tą pažadą. Kol dukros rimtu tonu man priminė:
— Mama, jis mums tai sakė laikydamas mus už rankų. Tai svarbu.
Tada paruošiau sukneles. Šukavau dukras. Padėjau joms apsiauti batus. Be žodžio. Širdis suspausta, bet tvirta. Tą dieną išėjome trise, laikydamosi už rankų, į kapines.
Ir ten, prie Tomo kapo… mūsų laukė kažkas. 😯
Nebuvau pasiruošusi tam, ką turėjome atrasti.
👉 Toliau skaitykite straipsnį pirmame komentare 👇👇👇👇.
Mūsų laukė dvi gražiai supakuotos dėžutės. Ant kiekvienos etiketė:
„Nuo tėčio“.
— Pažiūrėk, tėtis atsiuntė mums dovanas! — sušuko Emma. Bet… juk mes turėjome jam padovanoti…
Nieko nesakiau. Žinojau, kad kažkas – tikriausiai artimas žmogus, kuriam Tomas viską patikėjo – norėjo šiuo gestu parodyti meilę. Atsiklaupiau, padėjau ranką ant jų nugarų… ir palikau jas atidaryti.
Viduje buvo dvi poros gražių mažų batelių. Ir laiškas. Jo ranka rašytas. Jo paskutinis laiškas:
„Mano mylimosios princesės,
Net angelai žavisi jūsų grožiu. Čia, danguje, visi kalba apie jus. Matau jus jūsų suknelėse ir esu toks didžiuotis.
Pasirinkau šiuos batelius jums, kad būtumėte dar gražesnės. Tikiuosi, kad jie jums patiks.
Aš čia nebe fiziškai, bet gyvenu jumyse. Ir taip, žinau, kad daugiau nebesišvaistote saldainiais… Bet nesakykite mamai – mačiau, kaip ji vėl užpildė sausainių indelį. Kitą kartą papasakokite man, kaip juos pavogėte!
Būkite laimingos. Juokitės. Kriskite. Kelkites. Jums nereikia būti tobuloms – net mama ne kiekvieną dieną tokia.
Ačiū, kad atėjote. Aš jus labai myliu. Man jūsų trūksta.
Tėtis.“
Emma atsigręžė į mane, akys švytėjo:
— Mama, jis mus vis dar myli, ar ne?
Apsikabinau jas abi, sulaikydama ašaras:
— Žinoma, mano lobyte. Ir aš jus myliu. Labiau už viską pasaulyje.
Tą dieną pajutau, kad manyje kažkas pasikeitė. Mano skausmas virto dėkingumu. Dėl jų, jų grynos meilės, vėl radau šiek tiek šviesos. Ir supratau, kad galiu toliau eiti.
