Įėjau į kepyklėlę, kaip visada, nusipirkti duonos.
Tą rytą buvo labai šalta – ledinis vėjas svilino odą. Parduotuvės viduje buvo šilta ir jauku, kvepėjo brioše ir cinamonu. Prie prekystalio stovėjo sena, labai gležna moteris, kuri lėtai artėjo pirmyn.
Ji sunkiai ėjo, kojos buvo tarsi švininės, bet ji laikėsi. 😔
Ji droviai priėjo prie jaunos pardavėjos – merginos, kuriai buvo vos dvidešimt penkeri, su surištais plaukais ir šiek tiek nuobodžia išraiška. Girdėjau, kaip senutė tyliai, beveik maldaudama tarė:
— Mieloji, duok man bent mažą duonos kepalėlį, aš jau dvi dienas nieko nevalgiau… 😔
👉Likusią istorijos dalį skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
Pardavėja net nekrustelėjo. Ji atsakė sausai, be jokių emocijų:
— Atsiprašau, močiute, čia nieko neduodame nemokamai. Jei neturite pinigų, negaliu nieko padaryti.
Mačiau skausmą senos moters akyse. Ji nuleido galvą, akyse suspindo ašaros. Ji sušnibždėjo „ačiū“ ir žengė atgal, pasiruošusi išeiti.
Tuo metu pardavėja netyčia numetė padėklą su kruasanais ant grindų. Nuskambėjo stiprus garsas, o kepiniai išsibarstė ant plytelių. Ji pradėjo juos rinkti, kiek nerangiai, paraudusi iš gėdos.
Nesusimąsčiusi, senutė priklaupė, kad jai padėtų. Kepykloje stojo nejauki tyla. Pardavėja žiūrėjo į ją nustebusi, tarsi nežinotų, ką daryti.
— Vis tiek jie bus išmesti, – pasakė pardavėja. — Jei taip, ar galėčiau juos pasiimti? – paklausė senutė.
Pardavėja dvejojo, bet kolegė jai tyliai pasakė leisti. Galiausiai ji sutiko, ir senutė išėjo iš kepyklos su kruasanų maišeliu, tvirtai priglaustu prie krūtinės, tarsi su lobiu.
Lauke, kai ji jau tolino, prie jos priėjo jaunuolis. Jo vardas buvo Maksimas, jis dirbo kitoje netoliese esančioje kepykloje.
— Jei nori, ateik šį vakarą, — pasakė jis. — Duosiu tau kepinių, kurie jau nebe visai švieži, bet vis tiek bus išmesti.
Senutė nusišypsojo, sujaudinta šio paprasto gesto. Nuo tada ji kas vakarą ateidavo pasiimti maišelio, o kartais net pasidalindavo kruasanais su kaimynais. Taip gimė graži draugystė.
Vėliau mačiau, kaip pardavėja atsiprašė senos moters už savo ankstesnį atsisakymą. Supratau, kad kartais pakanka mažos gerumo kibirkšties, kad žmogui sugrįžtų viltis.
