—Tu esi niekas! Tau čia nėra vietos! Išeik, kol dar suvaldau save!
Kiekvieną savaitę tai buvo tas pats kankinimas. Kančia, kurią kentėjau tik dėl meilės Adamui.
Jo motina, Sofija, sėdėjo prie stalo tarsi piktos karalienės, pasiruošusios mane žodžiais sudaužyti į šipulius.
Nesvarbu, ką bedariau – mano pyragas visada buvo sugadintas, o aš, jos nuomone, buvau klaida jos „tobulo sūnaus“ gyvenime.
Bet tą vakarą kažkas buvo kitaip. Jos žvilgsnis buvo šaltesnis nei bet kada anksčiau. O aš buvau ant išsekimo ribos.
Giliai įkvėpiau, bandydama suvaldyti viduje degantį ugnį. Niekas prie to stalo nežinojo, ką nešu savyje. Niekas nesapnavo paslapties, kurią slėpiau jau aštuonis mėnesius.
O Adomas? Jis nuleido galvą. Tyloje žiūrėjo į lėkštę. Jo tylėjimas buvo bailumo forma. Išdavystė.
—Tu esi tuštuma! Tu nieko nereiški! Eik, kol aš dar save valdau! — sušuko ji ir metė į mane dubenį karšto sriubos. Buvo šlapia nuo galvos iki kojų, bet nesudrebėjau.
Aš nešaukiau. Aš neverkiau. Aš neatsakiau. Tiesiog atsistojau… su labai aiškia mintimi galvoje.
Kitą rytą žinia nuskambėjo kaip bomba.😲
👉Toliau skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
Grįžau namo šlapia, bet blaivi. Pasiėmiau mažą dėžutę nuo lentynos ir nusileidau ant sofos.
Žiūrėjau į tas dvi linijas. Dvi mažytės linijos, kurios jau aštuonis mėnesius keitė mano gyvenimą. Bet ne taip, kaip norėjo Sofija Žanetė.
Tą naktį aš neverkiau. Tiesiog paėmiau rašiklį ir popieriaus lapą. Parašiau vieną laišką. Adamui. Be dramos. Be kaltinimų. Tiesiog tiesą: jo tyla mane sužeidė, jo motina mane pažemino… ir nepaisant to, aš nešiau jo vaiką.
Mano laiškas baigėsi taip:
„Tu gali pasirinkti būti tėvu, jei nori. Bet iš tolo. Aš renkuosi laisvę. Sau. Mūsų vaikui.“
Ir aš dingo. Pakeičiau numerį. Persikėliau gyventi. Pradėjau iš naujo.
Po trijų mėnesių, vidury nakties, mano telefonas suskambėjo. Neatsakiau. Po kelių minučių atėjo žinutė. Ji nebuvo iš Adomo. Ji buvo iš jos.
„Ema, atsiprašau. Aš nežinojau. Dabar suprantu. Leisk man pamatyti savo anūką… tik vieną kartą.“
Aš tylėjau, ilgai žiūrėjau į tą žinutę. Ar jaučiau pyktį? Ne. Užuojautą? Ne visai. Ką aš jaučiau, buvo kažkas kita. Gili ramybė. Palengvėjimas. Teisingumo jausmas.
Užčiau telefoną ir padėjau ranką ant pilvo. Kūdikis jau judėjo. Jis buvo čia. Su manimi.
Jis nebuvo daugiau ignoruojamas. Jis nebuvo „niekas“. Aš tapau mama. Ir tai pakeitė viską.
