Man reikėjo atsipalaiduoti. Stresas, terminai, kasdienybė… viskas mane slėgė. Todėl padariau tai, ką darau retai: palikau viską užnugaryje vienai dienai ramybės prie jūros.
Šiltas smėlis, bangų garsas, skaidri dangaus mėlyna… Viskas atrodė tobula. Kol mano žvilgsnis neužkliuvo už keistos formos, šiek tiek įkastos į smėlį netoliese.
Ji buvo tamsi, nekintanti, beveik beformė. Tarsi kokia plaukuota ar siūlų krūva. Širdis pradėjo plakti greičiau. Kas tai galėjo būti? Sužeistas gyvūnas? Nežinoma būtybė?
Instinktas sakė bėgti, bet smalsumas nugalėjo. Išsitraukiau telefoną ir pradėjau filmuoti, laikydamasis atokiau. Negalėjau nesižavėti pasakojimais apie paslaptingas jūrų būtybes. Pasidalinau vaizdais internete, tikėdamasis atsakymų.
Ir tada… ji pajudėjo.
Perbėgo šiurpas. Bet po kelių sekundžių paslaptis išsisklaidė: tai buvo…
Sužinokite, kas tai buvo, pirmajame komentare 👇👇👇👇.
Tai buvo šuo! Šuo, apaugęs ilgais, šlapiais ir susivėlusiais kailiais, gulėjęs tokiu keistu kampu, kad atrodė visai ne kaip šuo.
Jo kuprotas nugara, sulenktos po juo kojos ir ši netvarkinga plaukų krūva… viskas kėlė painiavą. Žiūrint tam tikru kampu, jis atrodė lyg būtybė iš mokslinės fantastikos filmo.
Aš juokiausi. Stipriai. Iš palengvėjimo, absurdiškumo… ir šiek tiek iš savęs.
Šis panikos momentas virto nekontroliuojamu juoku. Reikia pripažinti, kad mano vaizduotė nugalėjo, kaip dažnai nutinka, kai esi vienas prieš nežinomybę.
Paprasta iliuzija, bet kokia scena! Šis šuo netyčia suteikė pasauliui įdomų mįslės momentą.
Mano vaizdo įrašai apskriejo internetą. Žmonės, kaip ir aš, iš pradžių žavėjosi… paskui nustebo. Atsirado komentarų: kai kurie galvojo apie mutantą gyvūną, kiti – apie krentančią meno instaliaciją.
Kai kurie pasiūlė keistas teorijas, dar labiau įpūsdami paslapties aura aplink šį keistą susitikimą.
Kartais ne tai, ką matai, yra keista, o tai, ką manai, kad matai.
Kampas, šviesa, neįprasta poza… ir mūsų smegenys sukuria tai, ko iš karto nesupranta.
Tą dieną supratau, kad žmogaus protas mėgsta mįsles, net kai jų iš tikrųjų nėra.
