Ir niekas nežino, kiek jau laiko. ⏳
Ant šaligatvio, prie pat kanalizacijos grotelių, šuo stovi tarsi sustingęs laike. Jis neprašo, neloja. Jis žiūri. Įdėmiai. 👀 Lyg ten, po grotelėmis, slypėtų viskas, ką jis prarado. 🕳️
Tai ne šiaip nuotrauka. 📸
Tai nebyli istorija. Širdis, kuri vis dar plaka, nors ir vieniša. ❤️🩹
Sužinokite daugiau per nuorodą pirmame komentare 👇👇👇👇
Rajono gyventojai pasakoja, kad kadaise jis buvo su vienu senuku. 👴 Benamis, tylus, visų pažįstamas, bet mažai kam žinomas.
Jie visur eidavo kartu, miegodavo kartu, dalinosi viskuo…Iki tos dienos, kai senukas dingo. 🚑
Sako, kad jį išsivežė greitoji pagalba po staigaus negalavimo. Čia pat.
Šuo bėgo paskui greitąją.Bet kai senukas negrįžo, jis tiesiog atsigulė čia.
Nuo tada – nebeatsikelia. Jis laukia. 📍
Kiekvieną dieną. 🌅
Jam atneša vandens, maisto. 💧🥣Bet jis nepakelia galvos. Valgo mažai. Nežaidžia. Neseka paskui nieką. 🐾
Jo žvilgsnis kažkur kitur. 🌫️
Pasaulyje, kuriame jis dar nesusitaikė su vienatve. 🕊️
Šiam šuniui nereikia žodžių. Jo tyla – stipresnė už bet kokį sakinį. 🤐 Jis šaukia ištikimybę, kurios daugelis žmonių jau nebepamena. 💞
Jis įkūnija laukimą, ištikimybę, neregimą ryšį tarp dviejų sielų. 🧶
Kai kas sako, kad jis galiausiai iškeliaus.
Kiti tikisi, kad senukas sugrįš. Bet kol kas – niekas nesikeičia. Tik tas žvilgsnis… vis dar kupinas vilties. 🌙
O gal verta sustoti akimirkai, tarp visų mūsų skubėjimų,
ir pasimokyti iš jo? 🙏 Iš šio švelnaus laukimo.Iš šios besąlygiškos meilės.
Iš atminties, kurios neištrina niekas. 🐕❤️
