Buvau pakvietęs uošvius vakarienės, tikėdamasis draugiško vakaro. Mano aštuonmetė dukra Lily susijaudinusi ruošėsi.
Pastarąsias kelias savaites ji lankė fortepijono pamokas ir svajojo padaryti įspūdį savo šeimai. 🎹✨👇👇👇👇
Po valgio ji atsisėdo prie klaviatūros, pirštai drebėjo iš baimės. – Tau viskas bus gerai, – sušnibždėjau jam raminamai nusišypsodama. 😊
Bet vos tik ji pradėjo, pasigirdo niurzgos.
Pirmiausia duslus uošvės kikenimas, po to nuoširdesnis uošvio juokas. Tada šis sakinys, numestas su panieka:
„Šuo būtų geriau!” 🐕💔
Mačiau, kaip Lily pečiai smunka. Jo žvilgsnis, iš pradžių šviesus iš vilties, drumstas iš gėdos. 😔
Ji sustingo, rankos paliko fortepijono klavišus.
Kraujas plūstelėjo man į galvą. 😡 Žinojau šį skausmą. Norėti daryti gera, būti pažeidžiamiems ir būti sugniuždytam dėl žiaurumo tų, kurie turėtų mus palaikyti.
Drebančiu, bet tvirtu balsu pasakiau: „Užteks. Jei negalite būti malonus, išeik.” 🚪
Mano uošvė iš pasipiktinimo iškėlė rankas. Mano uošvis kažkuo niurzgėjo apie „pernelyg jautrią kartą“.
Tai neturėjo reikšmės. Nuvedžiau juos prie durų ir uždariau jas už jų, širdžiai plakant. 💔
Lilija liko sėdėti ant taburetės, nuleidusi akis. Pritūpiau prie jos ir paėmiau ją ant rankų. 🤗
„Jie klydo, mano brangioji. Tu žaidi nuostabiai. Svarbu, kad tobulėtum ir mėgaujiesi.”
Kitą rytą kartu grįžome prie fortepijono. 🎼 Lilija dvejodama padėjo rankas ant raktų. – O jeigu aš vėl klystu?
„Taigi, mes pradėsime iš naujo. Kartu.” 💖
Ji linktelėjo ir pradėjo. Šį kartą jo melodija buvo labiau užtikrinta. Stipresnis. 🎵
Pažvelgiau į ją su pasididžiavimu. 🌟
Nuo to vakaro į savo dienas įtraukėme naują ritualą: kiekvieną vakarą po vakarienės Lily grodavo kūrinį, o aš klausydavausi jos, plojau kiekvienam žingsniui į priekį, kiekvienai neteisingai natai, kiekvienai pergalei. 👏🎶
Nes giliai viduje tikroji muzika slypi ne tobulybėje, o ištverme ir jį lydinčioje meilėje. ❤️🎵
