Šiai dienai ruošiausi mėnesių mėnesius. Mano vestuvės su Sofija. Aš ją nuoširdžiai mylėjau ir tikėjau, kad ji – ta vienintelė, su kuria praleisiu visą likusį gyvenimą. Viskas atrodė tobula: vieta, gėlės, meniu… Kiekviena smulkmena buvo kruopščiai apgalvota.
Tačiau likus trims dienoms iki ceremonijos, pas mane atėjo mano sesuo Elenė – sukrėsta. Prisimenu jos žodžius.
— Maksai… Tai, ką turiu tau pasakyti, nėra lengva. Mačiau Sofiją kavinėje su kitu vyru.
— Kitu vyru? – nustebau.
— Jie laikėsi už rankų… Aš nufotografavau.
Ji ištiesė man telefoną. Žiūrėjau į nuotraukas tylėdamas. 😯
Širdis susitraukė. Tai buvo lyg smūgis į veidą. Buvau įskaudintas, išduotas, pasimetęs.
Nežinojau, ką daryti, kaip reaguoti. Bet po kelių valandų apsisprendžiau. Ir tai nebuvo sprendimas, kurio visi tikėjosi.
👉Tęsinį skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
— Aš ateisiu į tas vestuves, – pasakiau sesei. – Bet ateisiu savaip.
Atėjo vestuvių diena. Sofija atrodė nuostabiai su savo balta suknele.
Viskas priminė pasaką. Bet kai įėjo pamergės, salėje stojo tyla – visos jos buvo apsirengusios juodai. Tai buvo mano sprendimas. Kontrastas su pastelinių atspalvių dekoracijomis buvo stulbinantis.
Sofija akimirkai sustojo, bet tęsė kelią su šypsena. Aš ramiai laukiau prie altoriaus.
Kai ji prie manęs priėjo, tyliai pasakiau:
— Aš tiek daug tikėjausi iš šios dienos… Bet ne tam, kad pradėčiau gyvenimą, paremtą melu.
— Apie ką tu kalbi? – sušnibždėjo sutrikusi.
— Aš žinau apie tą kavinę. Mačiau viską.
Ji nublanko. Apsižvalgė, jos akys susitiko su griežtais pamergių žvilgsniais. 😯
— Tai buvo klaida… Aš nežinojau, kaip tau pasakyti… – sumikčiojo.
Pažvelgiau jai į akis ir tiesiog pasakiau:
— Aš neatšaukiu vestuvių. Aš išeinu iš iliuzijos.
Salėje tvyrojo slogi tyla. Sofija tyliai išėjo nuleidusi galvą. Aš dar šiek tiek pabuvau ir išėjau – be pykčio. Tik su vidiniu žinojimu, kad pasielgiau sąžiningai.
Vėliau, prie stalo, kuris niekada netapo šventiniu, pasakiau draugams:
— Aš atėjau ne keršyti. Aš atėjau atsisveikinti. Su meile, kurios iš tiesų niekada nebuvo.
Kartais tiesa trenkia, kai mažiausiai jos tikiesi. Bet net jei ji skaudi – ji išlaisvina. Ji leidžia užversti vieną puslapį – visam laikui – ir pradėti rašyti kitą, tikresnį.
