Judrioje gatvėje tyliai stovėjo pagyvenusi moteris. Švelniu balsu ji kreipėsi į praeivius:
— Sūneli, nepraeik pro šalį… Man reikia pagalbos dėl anūkėlės, – vylėsi ji tyliai.
Pro šalį ėjo elegantiškas, apie penkiasdešimties metų vyras. Pasinėręs į savo mintis, jis buvo bebaigiąs praeiti, kai staiga jo dėmesį patraukė vienas detalė: senosios moters auskarai.
Senoviniai papuošalai, subtiliai išdirbti, su žaliais akmenėliais klevo lapo formos… Jis sustingo.
Tie auskarai buvo lygiai tokie pat, kokius turėjo jo velionė žmona, dingę paslaptingomis aplinkybėmis, kai ji gulėjo ligoninėje.
Sujautrintas ir susidomėjęs, jis mandagiai priėjo:
— Atsiprašau… Gal galėčiau paklausti, iš kur šie auskarai?
Senoji moteris pažvelgė į jį su lengva melancholija akyse:
— Tai senas dovanojimas… nuo gero žmogaus, – tyliai atsakė ji.
Emocijos užgniaužė vyrui gerklę…
👉Tęsinį skaitykite pirmame komentare 👇👇👇👇.
Tie auskarai simbolizavo gilią ir prarastą meilę. Jis toliau klausinėjo:
— Ar kada nors dirbote ligoninėje?
Ji lėtai linktelėjo:
— Taip… seniai seniai dirbau ten slaugytojos padėjėja.
Po trumpos tylos ji pratarė pusbalsiu:
— Aš juos pasilikau labai sunkiu metu. Tai nebuvo teisinga… Galvojau tik apie savo anūkėlės išgyvenimą.
Vyras trumpam nutilo. Jį užplūdo prisiminimų ir jausmų sūkurys. Bet vietoj pykčio jo širdyje apsigyveno užuojauta.
— Šie auskarai daug reiškė mūsų šeimai… Bet ačiū jums už atvirumą. Suraskime kartu būdą padėti jūsų anūkėlei.
Nedvejodama senolė nusiėmė auskarus ir su begaliniu švelnumu juos jam įteikė.
Šis gestas tapo netikėtos draugystės pradžia – kupinos atleidimo, žmogiškumo ir tarpusavio palaikymo.
Ši istorija yra išgalvota. Bet koks panašumas į tikrus įvykius ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.
