Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad atsitiktinumas gali smogti taip stipriai, taip žiauriai.
Praėjo aštuoneri metai nuo jo dingimo. Ir štai, Central parko takelyje, tarp lapų šnaresio ir skubančių siluetų, aš atpažinau Léo. Ar bent tai, kas iš jo liko.
Saulė lėtai leidosi virš Niujorko, metė auksinę šviesą ant tuščių suoliukų.
Aš atėjau pasivaikščioti viena, prieš skrydį į Tokiją, atsisakydama paskutinio gardėsio pas Sofiją — paprasto citrinų pyrago, kuris staiga tapo menkas.
Intuicija vedė mane kitur, į keistą melancholiją, kurios negalėjau įvardyti.
Ir tada jis buvo ten. Nepanašus į save. Pilkėjančiais barzda, nusidėvėjusiu paltu, akys kaip du be dugno šuliniai. Praradau kvapą. Priėjau arčiau, lūpose išsprūdo vardas:
— Léo? 😯
👉Toliau skaitykite straipsnį pirmame komentare 👇👇👇👇.
Jis lėtai pakėlė galvą.
— Klara…
Šis šnabždesys perkirto mane. Tai buvo jis.
Mes radome prieglobstį mažoje, užmirštoje kavinėje šiaurinėje parko dalyje. Tokia vieta, kur cukrus prilimpa prie stalų ir laikas tarsi sustoja.
Ten, gurkšnodami karštą, kartų kavą, jis atskleidė likusią savo istoriją.
Staigi dingimo naktis, dvi valandos prieš mūsų vestuves. Vyrai jo kambaryje, siunčiami — sakė jis — mano motinos. Smūgiai, sąmonės netekimas. Tada tuštuma. Mėnesių klajonės. Sutrūkinėjusi atmintis, miglotas vardas: Klara. Nieko daugiau.
Aš klausiau sustingusi. Viena mano dalis norėjo tikėti sąmokslu. Kita jau jautė abejonės šešėlį augant.
— Aš niekada nenustojo tavęs mylėti, pagaliau tarė jis. Norėjau, kad žinotum.
Sugrįžusi pas Sofiją viską išklojau. Ji nežinojo, ką pasakyti. Tada paskambinau motinai. Jos balsas vos vos drebėjo.
— Norėjau tave apsaugoti, sakė ji. Bet niekada jam nesukėliau skausmo. Aš jam tiesiog… pasiūliau išeitį.
Ji jam davė pinigų. Jis sutiko. Pasak jos.
Tuo momentu viskas subyrėjo. Praeitis. Prisiminimai. Meilė. Viskas tapo nestabilu. Tada šaltas faktas: mano piniginė dingo. Mano krepšys, paliktas kelioms minutėms ant suoliuko. Tuščias.
Ilgai sėdėjau, negalėdama verkti. Vyras ištiesė man nosinaitę.
— Ar gerai?
Aš netikėtai nusišypsojau.
— Bus gerai.
Niekuomet nesužinosiu, kas iš tikrųjų įvyko. Gal abu melavo.
Gal nė vienas. Bet tą dieną supratau svarbiausią dalyką: negalima amžinai gyventi apgailestavimų labirinte. Praeitis gali skaudinti. Bet ji neturi mūsų sunaikinti.
Todėl nuėjau iki oro uosto, lengvėdama nuo pagaliau priimto skausmo. Pasiruošusi rašyti naują gyvenimą — be šešėlių.
